Lekiantis laivas

Augino tėvas tris sūnus. Du vyresnieji dėjosi didžiais gudruoliais, o jaunėlį visi niekino ir paiku laikė.

Vieną dieną vyriausias sūnus pasisakė savo tėvams, kad eisiąs į girią lekiančio laivo statyti. Motina jam prikimšo pilną pintinėlę gardžiausių valgių, tėvas pridėjo visokių įrankių, ir tas išėjo.

Nuėjęs į girią, atsisėdo ant kelmo, išsitraukė iš pintinės, pyragus ir ėmė valgyti. Tik atkūprina senas senutėlis ir prašo nors duonos kąsnelio.

—         Kad aš kiekvienam perėjūnui duoną dalinčiau, tai pats alkanas būčiau! — piktai atkirto vyriausias sūnus ir nuvarė senuką šalin.

Tas nueidamas pasakė:

—          Tavo darbas nepasiseks.

Kelias dienas vyriausias sūnus medžius kirto, rąstus tašė, visaip bandė lekiantį laivą statyti, bet nieko jam neišėjo. Galop nusiminęs viską metė ir tuščiomis grįžo namo.

Antrasis brolis jį išjuokė:

—          Ką tas neišmanėlis padirbs? Rytoj aš eisiu laivo statyti.

Bet ir jam taip nutiko, kaip pirmajam.

Dabar jaunėlis sakosi eisiąs, o visi iš jo tik šaiposi:

—          Ne tavo kvailai galvai tas darbas! Jei aniems nepasisekė, tau nėra ko nė pradėti.

Nei jam motina pyragų prikrovė, nei jam tėvas įrankių davė — išėjo jaunėlis be nieko, tik duonos žiauberę pasiėmęs.

Į girią nuėjęs, atsisėdo ant kelmo ir galvoja, kaip čia reikėtų darbas pradėti. Vėl atkūprina senas senutėlis, sakosi labai išalkęs ir prašo valgyti. Jaunikaitis jam atidavė duonos žiauberę ir išsipasakojo, kad norįs lekiantį laivą pastatyti, tik nežinąs kaip.

Senukas jam sako:

—         Už gerą širdį, kad manęs seno pagailėjai, aš tau padėsiu. Dabar tu gulk ir gerai išsimiegok, o rytoj darbas bus padarytas.

Jaunikaitis atsigulė ir užmigo. Rytą pabudęs, žiūri — ogi stovi puikiausias laivas. Kai tik jis įlipo, viskas tikosi taip, kaip jis norėjo. Jaunikaitis pagalvojo: kilsiu į orą — ir kilo, leisiuos žemyn — ir leidos, keliausiu ten — ir keliavo.

Dabar jis sumanė po pasaulį palekioti ir visą žemę apžiūrėti.

Daug dienų keliavęs, pamatė neregėtą vyrą. Jis buvo prisirišęs prie abiejų kojų po medį ir lėkė kaip vėjas.

Jaunikaitis klausia:

—         Kodėl taip bėgi?

Tas atsakė:

—         Patinka, tai ir bėgu, o kad ne per toli ir ne per greitai nubėgčiau, prie kojų po medį prisirišau.

—         Eikš pas mane! Keliausim po pasaulį drauge.

Bėgikas paklausė ir įlipo į laivą.

Netrukus pamatė jie vyrą ant beržo sėdint ir jį graužiant.

—          Ką tu čia veiki? — klausia abudu.

—         Mažumą išalkau, tai ir užkandžiauju. Kelis beržus priešpiečiams sukramčiau.

Jaunikaitis sako:

—         Eikš su manim, geresnį valgį duosiu.

Beržų graužėjas irgi paklausė.

Dar toliau palėkę, žiūri — prie ežero prigulęs vyras, o ežero vanduo bematant senka.

—          Ką tu Čia veiki? — klausia visi trys.

—         Mažumą ištroškau, tai ir gurkšnoju. Šito ežero man nelabai užteks, reikės dar kito ieškotis.

—          Keliaukim drauge, geriau girdysiu,— pasiūlė jaunikaitis.

Ir tas sutiko. Keliauja jau keturiese.

Toliau jis priėmė į savo laivą dar vieną vyrą, kuris per šimtą mylių į uodą taikėsi šauti; antrą, kuris, prie žemės ausį pridėjęs, klausėsi augančios žolės treškėjimo; trečią, kuris nykštį į burną įsikišęs laikė,— mat jam nykštį ištraukus, užeidavo baisus šaltis.

Taip jie ilgai skraidė po pasaulį, kol pagaliau sustojo dideliame mieste, kur gyveno rūstus karalius. Tas karalius buvo paskelbęs, jog išleisiąs savo dukterį už to, kas tris sunkius darbus atliksiąs.

Išgirdęs tą žinią, jaunikaitis susigalvojo karalaitę laimėti ir klausė savo draugus, ar jie apsiimsią jam pagelbėti.

—          Mielai,— visi atsiliepė.

Tada jis su draugais tuojau nuėjo pas karalių ir pasižadėjo visus darbus atlikti.

Pirmiausia karalius liepė su jo bėgikais eiti lenktynių: kas pirmas atbėgsiąs, tas laimėsiąs. Kai karaliaus bėgikai pasiruošė bėgti, ateina ir tas greituolis, sunkius medžius prie kojų prisirišęs. Žmonės stebėdamiesi klausia, kam tie medžiai.

—         Man taip patinka,— atsakė šis ir, kai pasileido bėgti, bematant visus pralenkė ir greit visai dingo iš akių.

Po ilgos valandos žmonės pamatė karaliaus bėgikus grįžtant, o ano su medžiais prie kojų nei girdėt, nei regėt. Mat už akių visiems užbėgęs, jis pagalvojo: „Kam skubėti, geriau mažumėlį nusnūsiu. O kaip atsigulė, kelmą po galva pasidėjęs, taip ir įmigo.

Anas stebuklingasis šaulys tuoj stvėrė šautuvą, nusitaikęs pokšt ir išmušė jam iš po galvos kelmą. Greituolis, iš miegų pašokęs, pasivijo karaliaus bėgikus, juos pralenkė ir pirmas atbėgo.

Karalius davė antrą darbą — pasakyti, kelintą valandą rodo ir kiek muša laikrodis už dviejų šimtų mylių.

Jaunikaitis pasišaukė du savo draugus ir gerai įmokė, ką reikia daryti. Akylas matė, ausylas girdėjo, ir abu jam tylom pašnibždėjo. O tada jis drąsiai pasakė:

—         Tai man keista: laikrodis rodo dešimt, o muša dvylika!

Ir jis atspėjo — karaliaus tyčia buvo taip sukalbėta.

Dabar karalius davė trečią darbą: per vieną naktį suvalgyti visą pilyje esantį maistą.

—         Lengvas darbelis — daugiau nieko, tik valgyti,— sako jaunikaitis.— Bet aš norėčiau kartu ir savo draugus pasiimti.

Karalius sutiko.

Pasivadinęs beržų graužėją ir kitus draugus, jaunikaitis įėjo į kambarį, kur buvo sukrauti valgiai, o karalius pats užrakino duris ir pastatė sargą, kad jokios klastos nebūtų.

—          Dabar skubėkite visi prisivalgyti,— sako beržų graužėjas,— o kai aš pradėsiu, tai nė kaulelio neliks.

Taip tas besotis ir padarė: viską grynai sušveitė, net indus prarijo, o paskui dar stalus ir suolus sugraužė.

Rytą atrakinęs duris, karalius žiūri — kambarys tuštutėlis, nė šapo nelikę.

Trys darbai jau buvo atlikti, bet karalius nenorėjo savo dukters už nežinomo jaunikaičio išleisti. Paskyrė dar vieną darbą — visą rūsį vyno per naktį išgerti.

—         Tai juk dar lengviau, nekaip valgyti,— sako jaunikaitis.

Nuėjo visi į rūsį, o tas ežerų gėrėjas ragina savo draugus:

—          Skubėkite atsigerti, o kai aš pradėsiu, tai nė lašelio neliks.

Taip ir atsitiko: kai pradėjo tas besotis gerti, bematant visą vyną išmaukė, paskutinę raselę išlaižė, o beržų graužėjas dar ir tuščius bosus su visais pakojais sukrimto.

Karalius rytą rado rūsį kaip iššluotą, bet dukters vis tiek nenorėjo duoti. Daugiau darbų sugalvoti negalėdamas, sumanė jaunikaitį su visais jo draugais nužudyti. Vakare juos klastingai įviliojo į tokią svetainę ir užrakino. Ten jiems bebūnant, pradėjo smarkiai kaisti grindys, net padai jau svilo. Mat karalius buvo liepęs po geležinėmis grindimis ugnį sukurti, kad jie gyvi iškeptų. Kai tik jaunikaitis su savo draugais tai suprato, tuoj vienas jų nykštį sau iš burnos ištraukė, ir užėjo toks šaltis, jog bematant grindys atvėso. Taip nė vienas ir nesudegė.

Kitą rytą karalius, atėjęs pažiūrėti, ar visi iškepė, tik pravėrė duris ir nušalo nosį.

Dabar pabūgęs jis atidavė jaunikaičiui savo dukterį. O po senojo karaliaus mirties jam atiteko ir visa karalystė. Toliau jaunikaitis gyveno linksmai ir laimingai. Rasi, dar ir šiandien tebėra gyvas.

1555 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 12 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Neringa Gruodžio 5 d.
Labai įdomi pasaka. Ne tik vaikui, bet ir man labai patiko ir buvo negirdėta.
Adomas 2014 m.
gera pasaka

Tavo komentaras


MENIU