Linai

Linai buvo jau visai sužydę. Gražiai mirgėjo jų mėlyni žiedų lapeliai, gležni ir ploni, tartum musių sparneliai, o gal dar plonesni... Saulė kaitino linus, debesėliai juos laistė, ir jiems buvo lygiai taip sveika ir gera, kaip esti sveika ir gera vaikui, kada jį maudo ir bučiuoja motina. Po to vaikas auga dar gražesnis; taip pat ir linai.

— Žmonės kalba,— tarė linai,— kad mes gerai paderėjom, išaugom tokie dideli ir puikūs, kad iš mūsų bus gražios drobės. Kokie mes laimingi! Mums ir dabar gerai, paskui vėl išeis iš mūsų koks geras daiktas! Kaip linksma šildytis prieš saulę, kaip malonu, nulijus lieteliui! Mes laimingi, mes laimingiausi pasauly!

— Taip, taip, o kaipgi!— tarė tvoros baslys.— Jūs dar nepažįstate pasaulio, bet mes jau žinom jį labai gerai,— žiūrėkit, kokie mes šakoti...

Paskui jis liūdnai sugirgždėjo:

Saulės šviesą vos išvysi,

Ir tuojau tau galas!

— Ne, dar ne galas!— tarė linai.— Rytoj vėl saulė kaitins, vėl lietus lis. Mes jaučiam, kad augam; mes jaučiam, kad žydim! Mes laimingiausi pasauly!

Bet štai vieną kartą atėjo žmonės, paėmė linus už viršūnių ir išrovė su šaknimis. Skaudu buvo! Paskui sumerkė juos į vandenį, lyg norėdami prigirdyti, o po to laikė juos dūmuose, lyg norėdami iškepti. Net baisu buvo!

— Ką darysi, ir laimė ne nuolat esti!— sakė linai.— Reikia truputį pakentėti, paskui išmintingesnis būsi!

Bet linams vyko vis prasčiau ir prasčiau. Juos mirkė ir džiovino, mynė ir šukavo — ir dar visaip juos vargino. Jie ir suprasti nebegalėjo, ką jiems darė. Galų gale jie pateko į ratelį. Ratelis pradėjo suktis, ūžti... Čia jau nieko nebegalima buvo suvokti.

— Mes buvom labai laimingi! —galvojo jie, kentėdami tas kančias.— Reikia džiaugtis buvusia laime!.. Reikia visados smagiems būti. Oi!..

Jie kartojo tai ir patekę į stakles — kartojo tol, kol išaudė iš jų drobę. Visi linai, ligi vieno, pakliuvo į tą drobės kąsnelį.

— Tiesiog nematytas daiktas! Niekuomet, nebūtumėm tikėję! Kaip dėlto mums vyksta! Daug išmanė tas baslys, sakydamas, kad jau galas! Ne, ne galas, tik pradžia! Tikrai nuostabu! Jei mums ir teko kiek pavargti — tai tas niekis, užtat iš mūsų išėjo geras daiktas. Laimingesnių už mus visam pasauly nėra! Kokie mes dabar pasidarėm stiprūs ir ploni, kokie balti ir ilgi! Juk tai kur kas geriau, negu būti paprastiems augalams, nors ir su žiedais. Augalų niekas nežiūri, niekas jais nesirūpina, vandens jie tegauna tik lietui palijus. Dabar kas kita! Apie mus nuolat vaikščioja, stengiasi vis įtikti: kiekvieną rytą mergaitė mus apverčia, kiekvieną kartą mus palaisto. Pati klebono sesuo mus išgyrė ir pasakė, kad visoje parapijoje geresnės drobės nėra. Kas laimingesnis gali būti už mus!

Bet štai drobę parnešė namo ir ėmė ją karpyti. O, kaip tuomet ją karpė ir draskė, kaip ją baisiai badė adatomis! Ką besakysi, malonumo buvo ten nedaug!.. Užtat iš tos drobės išėjo dvylika porų skalbinių, tų skalbinių, apie kuriuos paprastai draugijoje nekalba, bet kurie reikalingi kiekvienam žmogui. Taip, dvylika porų išėjo iš tos drobės.

— Štai kada išėjo iš mūsų naudingas daiktas! Tai štai kam mes buvom skirti! Kada gali būti didesnė laimė! Tik dabar mes esam naudingi, juk taip ir turi būti, tas ir yra tikra laimė! Dabar mūsų dvylika, bet vis dėlto yra vienas visas daiktas: tuzinas. Kokia laimė!

Praėjo kiek metų — skalbiniai suplyšo.

— Viskas turi galą!— tarė skalbiniai.— Žinia, mes galėtumėm dar šiek tiek laikytis, bet juk negalima reikalauti nebūto daikto!..

Marškinius sudraskė į mažus kąsnelius, į skudurus. Dabar jie manė, kad jau tikrai bus galas; juos kapojo, mirkė, virė, spaudė — net jie patys negalėjo suprasti, ką jiems darė. Tik štai — iš jų pasidarė gražus baltas popierius.

— Kad nutiko, tai nutiko!— apsidžiaugė popierius.— Dabar aš dar plonesnis negu pirma, ir dar ant manęs rašys! Ar tai ne didžiausia laimė?

Ir ant to popieriaus tikrai ėmė rašyti. Ir parašė ant jo gražiausias istorijas ir eiles ir tik vieną kartą berašant patupdė „vištą"—tas jau, žinoma, taip pat buvo nemaža laimė! Ir žmonės klausė to, kas buvo parašyta ant popieriaus, o parašyta buvo labai gražiai ir išmintingai, ir tie, kurie klausė, darėsi geresni ir išmintingesni. Daug malonės buvo žodžiuose, parašytuose ant to popieriaus!

— O,— galvojo popierius: — apie tai aš ir svajoti nesvajojau, žydėdamas mėlynais žiedeliais lauke. Ar galėjau aš kada galvoti, kad man tektų nešti žmonėms džiaugsmą ir šviesą! Aš dabar nelabai ir tikėti noriu, nors taip tikrai yra! Viešpats dievas žino, kad aš dariau viską, ką galėjau, ir atlikau, kas man silpnam buvo skirta, ir už tai jis man teikia nuolat džiaugsmus ir garbę vieną po kitos. Kiekvieną kartą, kai pradedu manyti: „Štai jau man galas", staiga pajuntu pradėjęs naują, geresnį ir gražesnį gyvenimą. Dabar, turi būti, leis mane į platųjį pasaulį, kad galėtų visi žmonės skaityti. Taip tikriausiai bus! Kitaip ir negali būti! Dabar aš turiu tiek brangių minčių, kiek pirma turėjau mėlynų žiedelių. Sakykite, kas laimingesnis pasauly už mane!

Bet popieriui nelemta buvo keliauti po pasaulį: jį atidavė į spaustuvę ir ten iš to, kas buvo ant jo parašyta, atmušė knygą, ne vieną knygą, bet tūkstančius. Tos knygos pasklido po visus kraštus, ir galėjo traukti iš jų naudos daug daugiau žmonių, negu iš vieno popieriaus, jei jis būtų buvęs paleistas į žmones. Be to dar, popierius, eidamas per rankų rankas, būtų tuojau suplyšęs.

— Žinoma, kad taip išmintingiausia!— nusprendė išrašytasis popierius.— Man ir į galvą nebuvo atėję! Vadinasi, aš pasiliksiu namie, ir visi mane, kaip senelį, gerbs. Juk ir tikrai dabar esu visų tų knygų senelis! Daug dabar bus iš manęs naudos! Būdamas popierium, aš nebūčiau galėjęs taip ilgai gyventi. Kiek garbės, atsiminus, kad į mane žiūrėjo tas, kas visa tai parašė... kad kiekvienas mano žodis yra jo plunksnos vaisius... O, aš laimingiausias pasauly!

Paskiau popierių surišo į vieną vietą ir įmetė į statinę, kuri buvo skalbykloje pastatyta.

— Dirbus gera pasilsėti!— tarė popierius.— Labai naudinga apsistoti ir pagalvoti apie save. Dabar tik aš gerai supratau, kas ant manęs parašyta, o pažinti save — didelis žingsnis tolyn. Kas dabar bus iš manęs? Be abejojimo, turės išeiti koks geresnis daiktas — tai aš iš patyrimo žinau.

Vieną gražų rytą popierių išėmė iš statinės ir, nenorėdami atiduoti į krautuvę, kad paskui juo vyniotų cukrų arba silkes, įmetė į ugnį sudeginti.

Ir visi vaikai susirinko aplink ugnį: jie norėjo pažiūrėti, kaip degs popierius. Degdamas jis labai gražiai pliūpčioja ir kilojasi aukštyn, o paskui pelenuose lieka daug kibirkščių, ir jos sklaidosi į visas puses: jos po vieną gęsta, ir vaikai sako, kad „tai mokiniai grįžta iš mokyklos namo", o paskutinę kibirkštį vadina „pačiu mokytoju". Kartais rodosi, kad kibirkščių daugiau nebebus, bet netikėtai šoksta dar viena. „Galų gale mokytojas išėjo!"—šaukia tuomet vaikai.

Popierius užsidegė, ir visas tas rankraštis pradėjo liepsnoti.

— Ū!— sušuko degdamas popierius ir viską aplinkui nušvietė. Degti, žinoma, perdaug malonu nebuvo. Apėmus ugniai visą popierių, Liepsna iškilo aukštai aukštai,— kur kas aukščiau, negu linai galėdavo iškelti savo žydinčias mėlynas galveles, ir turėjo tokį skaistumą, kokio niekuomet neturėjo pati drobė. Visos parašytosios raidės pasidarė raudonos, ir visi žodžiai ir mintys pavirto į liepsną.

— Dabar tiesiai į saulę lėksiu!— tarė liepsna; ir tuos pat žodžius atkartojo tūkstančiai balsų. Liepsna šoko pro kaminą ir iškilo aukštyn. Po orą ėmė skraidyti mažutyčiai krisleliai, nematomi ir lengvesni už pačią liepsną, iš kurios jie gimė. Jų buvo tiek pat daug, kiek linų žiedelių. Užgesus liepsnai, jie dar pašoko ant juodų pelenų ir kur prisilietė, ten blikstelėjo aukso kibirkštis. „Vaikai pagrįžo iš mokyklos, ir mokytojas išėjo paskutinis!" Tai buvo džiaugsmo! Ir vaikai, apstoję užgesusius pelenus, sudainavo:

Saulės šviesą vos išvysi,

Ir tuojau tau galas!

Bet nematomieji krisleliai atsiliepė:

— Ne, galo niekuomet nebus, ir tai yra nuostabiausias pasaulio daiktas! Mes tai žinom, ir todėl mes laimingi!

Bet vaikai negirdėjo nei vieno žodžio, o kad ir būtų išgirdę — vis tiek nebūtų supratę. Antra vertus, ir nereikėjo! Ne viskas vaikams naudinga žinoti!

1641 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU