Lipnikėlis

Buvo tėvas, mama ir sūnus Lipnikėlis. Jį įleisdavo į ežerą, ir jis ten žuvaudavo. Mama atneša jam valgyti ir šaukia:

—      Artyn martyn, artyn martyn! Artyn martyn, artyn martyn! Lipnikėli, atnešu, atnešu Košės puodą — viename svieste, Viename svieste, viename piene.

Atplaukė Lipnikėlis, pavalgė, pavalgė, mama jį aprengė, ir jis vėl nuplaukė. Išgirdo laumė, kad jo mama šitaip šaukia, ir toji tvirtu balsu jau šaukia:

—      Artyn martyn, artyn martyn! Lipnikėli, atnešu, atnešu Košės puodą — viename svieste, Viename svieste, viename piene.

Neatplaukė. Kai mama pašaukė, atplaukė. O laumė įsiklausė, kaip šaukė. Parėjo laumė namo, liežuvį pasiplojo kalvėje ir nuėjo. Jau dabar plonai:

—      Artyn martyn, artyn martyn! Lipnikėli, atnešu, atnešu Košės puodą — viename svieste, Viename svieste, viename piene.

Atplaukė tas Lipnikėlis — laumė kapt! Parsinešė namo, įdėjo į branduolių aruodą: kai atpenės, tai jį keps. Ateina laumė, įpjauna geležėle pirštelį: kai išbėgs taukai, tai keps. Trečią dieną ji atėjo, įpjovė — jau taukeliai išbėgo iš pirštelio. Tada laumė įsinešė Lipnikėlį į pirkią. Krosnį prikūreno. Nuėjo ji svečių kviesti, o jau jos duktė keps Lipnikėlį. O krosnis net raudona! Laumytė prirengė Lipnikėlį ir jau guldo ant ližės. O jis:

—      Kad aš nežinau, kaip gulti. Tu man parodyk.

Tai kaip ji parodė, jis brūkšt laumytę ir pašovė į krosnį. Dar jos kasą nupjovė ir ant vagelio pakorė. Atėjo laumė su viešniomis, traukia kepsnį iš krosnies ir valgo, plyšta. Nėra dukters, tai laumė mano, kad ji nuėjo daugiau viešnių kviesti. Laumės privalgę ir nuėjo prie ežero gerti. O Lipnikėlis sėdi ąžuole. Laumės geria:

—      Nusiteku, nusiteku, vandenėli,

Nusiteku, nusiteku, šaltūnėli,—

Gardi mėsa, gardi mėsa Lipnikėlio.

O tas, ąžuole sėdėdamas, atsišaukia:

— Nenusiteku, nenusiteku, vandenėli, Nenusiteku, nenusiteku, šaltūnėli,— Gardi mėsa, gardi mėsa laumytės.

 

Ir tada jau pažino, kad laumytė suvalgyta. Pamatė — ant vagelio karo jos kasa. Tai jau tą ąžuolą kirsti, krimsti ir dantimis, kad nugriūtų! O Lipnikėlis jau sėdi, dreba. Skrenda žąsų pulkas. Jis ir pradėjo giedoti:

— Ga ga ga, jūs žąselės,

Ga ga ga, pilkuočėlės,

Ga ga ga, jūs paimkit

Ga ga ga, nuneškite

 

Ga ga ga, tėvo dvaran

Ga ga ga, bus gėrimo,

Ga ga ga, bus lesimo:

Ga ga ga, kviečių lesti,

Ga ga ga, midaus gerti.

Tos žąselės nepaklausė, nenunešė. Kitas pulkas skrenda — margumas, gražumas! Jis vėl gieda:

— Ga ga ga, jūs žąselės,

Ga ga ga, pilkuočėlės,

Ga ga ga, jūs paimkit

Ga ga ga, nuneškite

 

Ga ga ga, tėvo dvaran

Ga ga ga, bus gėrimo,

Ga ga ga, bus lesimo:

Ga ga ga, kviečių lesti,

Ga ga ga, midaus gerti.

O jau tos laumės tik čeksi dantimis — jau iki pusės ąžuolą įgraužė. Tas vėl gieda:

 

— Ga ga ga, jūs žąselės,

Ga ga ga, pilkuočėlės,

Ga ga ga, jūs paimkit

Ga ga ga, nuneškite

 

Ga ga ga, tėvo dvaran

Ga ga ga, bus gėrimo,

Ga ga ga, bus lesimo:

Ga ga ga, kviečių lesti,

Ga ga ga, midaus gerti.

Ir tos nepaėmė. O ąžuolas kaip tik griūti! Trečias pulkas skrenda baltų žąsų. Tas vėl gieda:

— Ga ga ga, jūs žąselės, Ga ga ga, gulbuočėlės, Ga ga ga, jūs paimkit Ga ga ga, nuneškite Ga ga ga, tėvo dvaran...

Tos kapt tą Lipnikėlį ir nunešė į tėvo dvarą. Ir ąžuolas kriaukš nukriaukšėjo. Visos laumės tik čerkšt čerkšt čerkšt viršūnę — nėra Lipnikėlio.

O tos žąselės nunešė Lipnikėlį į tėvo dvarą, o dvare jas prilesino, prigirdė už tai.

767 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU