Medžių sėja

Baigėsi vasara, bet saulutė dar gerai šildė. Katrytė atsisėdo po žirniku darbelio dirbti.

Staiga žirniko šakose kažkas brakštelėjo. Katrytė pakėlė galvą, pasižiūrėjo į medį — nieko nematyti. Po valandėlės vėl trakšt, trakšt, ir nubyrėjo kažin kas per šakas: jai į skietelį įkrito žirniko sėklelė.

Katrytė atsikėlė iš vietos, atsistojo prie pat medelio: pažiūrės, kas čia yra.

Tik brakšt, brakšt — suskilo prieš pat ją po viena kitos dvi žirniko ankštelės ir sviedė kelis žirnelius jai stačiai į veidelį.

Katrytei patiko, kad žirnikas į ją taip šaudo. Stovėjo ir gėrėjosi, kaip staiga trūksta sudžiūvusi ankštelė, jos skiltelės ūmai susiriečia ir sviedžia į šalis žirnelius.

Pamačiusi kieme brolį gimnazistą, pasišaukė, kad jis pasižiūrėtų. Gimnazistas pasisakė matęs ir gėrėjęsis, kaip gudriai žirnikas savo žirnius sėja, į šalis svaido, kad kuo toliausia nulėktų.

— Kodėl kiti medžiai taip nedaro?

— paklausė Katrytė.

— Kodėl taip nedaro? Sėja ir kiti, tik kitaip, — ėmė aiškinti gimnazistas.

— Juk esi mačiusi klevo sėklas: maža sėklelė dviem didokais sparneliais. Vėjo pagauta tokia sėklelė toli nulekia nuo medžio. Pušies sėklos taip pat su sparneliais. Alksnio sėklos karo ant šakų ligi pavasario: kai ima varyti sniegą, sėklos krinta į vandenį ir plaukia, kur vanduo neša, iki patogioje vietelėje užkliūva. O sodų medžiai dar gudriau įsitaiso: jie žmones, labiausiai vaikus, sėkloms išnešioti prisivilioja, pasisamdo.

— Kaip vilioja? — nustebo Katrytė.

— Taip, kaip paprastai vaikus vilioja: duoda kokio gardaus daikto ir sako: „Padaryk man tą ir tą”, — pasijuokė gimnazistas.

Katrytė nieko nesuprato.

Gimnazistas paaiškino:

— Sodo medžių sėklos gardžiuose vaisiuose noksta. Žmonės raško obuolius, kriaušes, vyšnias; valgydami nešiojasi po sodą, po laukus; kas gardu, suvalgo, o sėklas žemėn meta ir taip sėja.

— Tai aš geriausia medžių sėjikė, — pasigyrė Katrytė.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU