Melagių pilis

Dinas išlipo iš karietos ir nustebęs net pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad jis sapnuoja. Priešais stūksojo aukšta, didinga pilis. Spalvinga ir daili, ji atrodė tartum iškirpta iš paveiksluotos pasakų knygos.

Virš puošnių jos vartų žvilgančiomis raidėmis buvo užrašyta: MELAGIŲ PILIS.

Berniukas prisiartino prie pilies ir smalsiai apsidairė. Pilis iš tikrųjų atrodė karališkai: senoviška, su bokštais ir bokšteliais, su didingais vartais, spalvoto stiklo langais, auksu žvilgančiu stogu. Palei vartus stovėjo dvi vaikų statulos. Statulų burnos buvo taip plačiai pražiotos, kad jose susisuko gūžtas krankliai.

Viskas čia Dinui pasirodė įdomu ir nepaprasta. Jis smalsiai žengė pilies vartų link. Vartai tyliai atsivėrė, ir berniukas įėjo į pilies vidų. O čia jam net akys apraibo — taip viskas buvo puošnu ir prabangu! Ant grindų patiesti puikūs kilimai, langus dengė vingriausių raštų užuolaidos, lempų gaubtai žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis... Dairydamasis ir gėrėdamasis Dinas netyčia užkliuvo batu už kilimo kraštelio. Pasigirdo keistas garsas. Berniukas pažvelgė sau po kojomis ir nustėro: jis perplėšė brangų kilimą!

— Kas dabar bus?! — nusigando Dinas ir pritūpęs pačiupinėjo perplėštą vietą. Ir nustebęs pamatė, kad kilimas ne tikras, o padarytas iš prasto dažyto popieriaus, į kurį vyniojamos kruopos. Todėl jis taip lengvai ir plyšo.

Dinas atsistojo ir priėjo prie lango žvilgtelėti į pilies kiemą. Jis atitraukė užuolaidą — ir ji taip pat plyšo pusiau. Ją pačiupinėjęs, Dinas įsitikino, kad ir užuolaidos netikros, kad jos sulipdytos iš senų saldainių popieriukų. O pro langą jis nieko nepamatė, nes vietoj spalvoto stiklo čia, pasirodo, tebuvo popieriaus

skiautės. Dinas pabandė langą atidaryti; į pilį įsiveržė vėjas, ir berniukas išgirdo keistą poškėjimą. Jis atsigręžė ir pamatė, kaip vienas po kito sproginėja lempų gaubtai. Pasirodo, tai buvo pakabinti muilo burbulai, ir jie trūkinėjo nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo. Dinas skubiai uždarė langą 'ir pilies koridoriais patraukė toliau. Jis išvydo ant sienos kabantį laikrodį su gegute. Kai jo rodyklės parodė vienuoliktą valandą, iššoko gegutė ir tris kartus sumekeno ožio balsu.

—       Kokia keista pilis! — vyptelėjo Dinas.

—       Na, užteks žioplinėti,—- pasakė Dinui iš kažkur atsiradęs vežėjas.— Eime.

Jis pačiupo berniuką už alkūnės ir nuvedė prie vienų durų. Atidarė jas ir įstūmė Diną į vidų.

PAS MELAGIUS

Dinas atsidūrė dideliame kambaryje. Čia stovėjo daug lovų, o vidury kambario, už stalo, sėdėjo aštuoni berniukai. Jie visi vilkėjo vienodais drabužiais: viena kelnių kiška plati, kita — siaurutėlė, viena švarko rankovė striuka, kita — ilgų ilgiausia, vienas batas smailus, kitas — bukas, o ant galvos kiekvienam kadaravo raudona kepurė, panaši į ilgą liežuvį. Berniukai žaidė už stalo su laiveliu. Dinas priėjo arčiau ir pamatė, kad tai kiauras kaliošas su sena nosine vietoj burės.

—       A! — pamatęs Diną, prabilo vienas berniukas.— Dar vieną teisuolį atvedė.

—       O kaipgi! — patvirtino Dinas.— Aš visada sakau tik tiesą.

—       Mes visi sakom tik tiesą,— sukikeno berniukai.— Kaip tau patinka mūsų laivelis? Mes jį ką tik išdrožėm iš ąžuolo.

—       Meluokit! — atrėžė Dinas.— Čia guminis kaliošas.

—       Zinai, kodėl tau atrodo, kad mes meluojam? Todėl, kad tu be vienos akies!

Dinas išsigandęs čiupo sau už akies — vienos, paskui kitos. Berniukai smagiai nusijuokė — apgavo naujoką. Ir Dinas nusijuokė — jam patiko tokie pokštai. Jis pagalvojo,- kad čia bus linksma ir įdomu.

—       Koks tavo vardas? — paklausė Diną berniukai.

—        Dinas.

—        Dinas! Tai tas pats, kas dynė. Tad vadinsim tave Arbūzu.

—        Arbūze, va tavo lova, pailsėk po kelionės.

Dinas sėdosi ant lovos ir... šleptelėjo ant grindų. Pasirodo, čia ir lovos buvo apgaulingos; pripūsti popieriniai maišai. Paspaudus jie bemat supliukšdavo. „Kaip aš čia miegosiu?" — sunerimo Dinas ir paklausė:

—        O kada aš sugrįšiu namo?

—        Kai suskaičiuosi iki penkių tūkstančių.

Tačiau Dinas neskaičiavo. Vieną sykį jį taip apgavo, užteks.

Tuo metu atsidarė durys, ir įėjo vežėjas. Jis padavė Dinui ryšulėlį.

—        Persirenk,— įsakė.

Dinas išvyniojo ryšulį ir pamatė lygiai tokius, kaip berniukų, drabužius. Jis greit persirengė, bet kepurės užsidėti nepanoro.

—        Aš nenešiosiu liežuvio ant galvos! — treptelėjo Dinas.

Bet vežėjas jo nė neklausė. Užmaukšlino jam melagių kepurę ir išėjo Dino drabužiais nešinas.

—        O, dabar fu jau tikras teisuolis! — nusišaipė iš Dino berniukai, apstojo jj ratu ir uždainavo:

Stypso, žiopso lyg apuokas Tas Arbūzas, tas naujokas,— Išsipustęs, išsipuošęs, Nemeluoti pasiruošęs! Tito mito, tūzai būzai, Einam cukraus pirkt, Arbūzai!

—       Mane mama tikrai siuntė cukraus! — patempė lūpą Dinas.

Staiga sužvangėjo skambutis. Berniukai puolė prie durų, šaukdami:

—       Pas valdovą! Pas valdovą!

PIETOS

Dinas buvo gerokai išalkęs, kai suskambėjo skambutis pietų. Visi patraukė į valgomąjį kambarį. Kai vaikai susėdo už ilgų stalų, įžengė virėjas puodais nešinas ir paskelbė:

— Sultinys su makaronais, kotletai ir žele.

„Ak, kaip bus skanu!" — net apsilaižė Dinas.

Bet, paragavęs sriubos, jis vos neužspringo: ten plūduriavo ne makaronai, o supjaustytos virvutės. Kotletai buvo rudos storos skiedros. Ir žele nebuvo žele, tik žalias dumblas iš tvenkinio dugno. Dinas pažvelgė į kitus vaikus. Jie visi apsimetė valgą. Paskui, padėję šaukštus, uždainavo:

Tai skanu, tai gardu — Kertame, net ausys linksta! Tai skanu, tai gardu — Sotūs mes, ir mums čia linksmai

Dinas vėl pabandė atsikąsti skiedrinio kotleto, bet vos nenusilaužė danties. Jis atstūmė lėkštę ir jau norėjo pravirkti, bet kažkas sušuko:

— Skubėkime nepasitikti svečių! Svečiai jau neatvyko!

Visi pašoko ir nudūmė prie piliesvartų.

1221 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
V. Žilinskaitė
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Gabrielė 2014 m.
Labai graži ši pasaka :)
Kornelija 2014 m.
grazi si pasaka

Tavo komentaras


MENIU