Mergaitė iš jūros

Vienas tėvas turėjo du sūnus. Kai tėvas numirė, vaikai liko prie svetimų žmonių ir varge augo.

Kartą šeimininkė vieną tų vaikų pasiuntė į lauką nešti pusryčius. Vaikas buvo dar visai nedidžiukas, eina su puodais, negali jų panešti. Kiek laiko vargęs, pastatė puodus ant kelio, o pats nuėjo, kur akys veda.

Ėjo ėjo, jau ir valgyti išalko, ir kojas pavargo. Atsisėdo pakelėj atsikvėpti, žiūri — kažin kokia duobiukė, gal piemenų bežaidžiant iškasta. Toje duobiukėje skruzdėlė, nusitvėrusi kažkokį šapiuką, vis lipa į viršų; lipa lipa ir vėl atgal įkrinta. Vaikas paėmė ant lazdos galo ir iškėlė skruzdėlę iš duobiukės. Kai iškėlė, ta skruzdėlė jam sako:

—      Dabar imk tą šapiuką ir paslėpk, o kai tau bus kokia bėda, tai įsmeik šapiuką į žemę, ir aš ateisiu tau į pagalbą.

Vaikas pasiėmė šapiuką, paslėpė ir pagalvojo pats sau vienas: „Menka man iš jos pagalbininkė".

Ir vėl jis eina tolyn. Priėjo nedidelį upelį, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsisi. Žiūri jis į vandenį, kad atplaukia žuvis; kaip griebė su rankomis ir sugavo tą žuvį. Labai apsidžiaugęs, sako pats sau:

—      Kursiu ugnį, išsikepsiu ir pavalgysiu.

O ta žuvis jam sako:

—      Nekepk tu manęs, verčiau pasiimk tris mano žvynus, o kai tau bus kokia nelaimė, pamerk tuos žvynus į upę ar į jūrą, ir aš ateisiu tau į pagalbą.

Vaikas paklausė, nekepė tos žuvies, tik pasiėmė tris žvynus ir paslėpė.

Eina jis dabar toliau, beeidamas pamatė labai puikų dvarą. Atėjęs vaikštinėja po tą dvarą, ar negaus kur valgyti. Užmatė jį dvaro užvaizdas, paklausė, kas jis toks ir iš kur. Vaikas pasisakė neturįs nei tėvų, nei namų ir nežinąs, kur einąs. Tada užvaizdas pasikalbėjo su savo ponu ir paliko tą vaiką dvare tarnauti.

Jau išbuvo vaikas tame dvare metus ar dvejus. Ponas, matydamas jį ištikimai tarnaujant, paėmė arčiau savęs, į rūmus, už liokajų. O tas ponas buvo dar nevedęs ir labai plačiai važinėjo po pasaulį, ieškodamas sau mergaitės, bet niekaip negalėjo rasti, nes jam visos buvo negražios. Vieną kartą jis su savo liokajum nuėjo į jūrą maudytis ir pamatė vandenų mergaitę. Ji ponaičiui labai patiko, sakėsi niekur kitur tokios gražios nematęs.

—      Kaip nori daryk,— paliepė ponaitis savo liokajui,— aš viskam duosiu pinigų, tik būtinai sugauk man iš jūros tą mergaitę.

Jūroje netoli krašto buvo sala, tai liokajus sugalvojo, kad toj saloj reikia pastatyti gražius namukus, visą vidų dailiai išpuošti, ant stalo pridėti gardžių gėrimų, o kai viskas bus padaryta, vienam žmogui reikia ten pasislėpti; ta mergaitė, pamačiusi namukus ir įsiveizdėjusi, kad ten negyvas daiktas, ateis artyn pažiūrėti, o atėjusi turės įeiti ir į vidų; radusi viduj dar gražiau papuošta, ji užsižais, tuokart reikia pašokus duris uždaryti ir ją sugauti.

Toks sumanymas ponaičiui labai patiko. Kaip liokajus sakė, taip viską liepė padaryti, paskui nusiuntė liokajų ten saugoti, tą vandenų mergaitę sugauti ir jam parvežti.

Nuėjo vaikinas saugoti, laukia vieną dieną ir kitą — ateina iš jūros mergaitė pažiūrėti. Kai tik į vidų įėjo, greit jis duris uždarė, sugavo ją, tuojau į laivą ir veža ant kranto.

Ta mergaitė turėjo ant rankos žiedą, tai paėmė tą žiedą, perkando, vieną pusę įmetė į vandenį, o antrąją sau pasiliko. Kai parvežė ją ponaičiui, tas žiūri, kad ji labai graži, tik nemoka šnekėti. Metus ar dvejus ją mokė ir tiek išmokė, kad jau viską galėjo susikalbėti. Dabar ponaitis jau ves tą mergaitę, o toji vis nenori už jo eiti ir pyksta ant liokajaus, kam ją sugavo. Ji taip sako tam savo sužadėtiniui:

—      Paimk aguonų pūrą, pasėk darže ir užakėk, o tas liokajus, kad toks gudrus, tegul išrenka, tada aš tekėsiu už tavęs.

Ponaitis tuojau taip ir padarė: pasėjo aguonas, o liokajui liepė išrinkti. Ką dabar turi daryti tas vargo vaikelis? Pasiėmė maišą, nuėjo į daržą, pasidairė — nei tų aguonų matyti nei vienos, nei nieko, ką ten išrinksi! Atsisėdo ir verkia, pats sau kalbėdamas:

—      Kas čia jas išrinks, nebent tik vienos skruzdėlėlės galėtų išrinkti!

Taip sau pagalvojęs, atsiminė, kad prieš kelerius metus skruzdėlė jam tokį

šapiuką davė. Suieškojo tą šapiuką ir įsmeigė į žemę. Kai tik įsmeigė, tuoj atsirado skruzdėlė ir sako:

—      Ar aš nesakiau, kad šauksies mano pagalbos?

Ta skruzdėlė pasivadino daugiau skruzdėlių, visos ėmė rinkti aguonas, per kelias valandas surinko, ir liokajus jas parnešė savo ponaičiui. Ponaitis suseikėjo, visą pūrą rado ir nunešęs parodė vandenų mergaitei, kad viskas jau padaryta, kad dabar ji turi tekėti. Bet mergaitė pasakė, kad liokajus dar turįs parnešti tą pusę žiedo, kur ji jūroje paskandinusi. Ponaitis tuoj pasiuntė liokajų, kad žiedą atrastų ir parneštų, o jei neparnešiąs, tai būsiąs labai nubaustas.

Vaikinas ką veiks? Eina prie jūros, nuėjęs dairosi — ką ten padarys, kaip įbris? Verkia atsisėdęs ir sako pats sau:

—      Čia niekas kitas neras, kaip tik žuvelės!

Taip pasakęs, atsiminė, kad žuvis jam davė tris žvynus ir žadėjo pagelbėti. Susirado tuos žvynus ir pamerkė į vandenį. Kai tik pamerkė, tuojau žuvis atplaukė ir sako:

—      Ar aš nesakiau, kad galėsiu tau kada pagelbėti?

Ta žuvis pasivadino daugiau žuvų, ir visos nuplaukė ieškoti žiedo. Neilgai trukus atnešė jam tą žiedą, o vaikinas su džiaugsmu parnešė jį namo ir atidavė ponaičiui. Dabar ponaitis vėl prašo vandenų mergaitę, kad tekėtų už jo. O ji sako:

—      Padaryk kokį indą uždaromą, tokio didumo, kad galėtų žmogus išsitekti, paskui pašildyk pieno, pripilk ir išsimaudyk, tuokart aš eisiu už tavęs.

Ponaitis liepė viską padaryti kuo greičiau. Kai tik jis įlindo praustis, mergaitė pribėgo, uždarė indą ir tą savo jaunikį nutroškino. Tada sako liokajui:

—      Dabar būsime abudu laisvi, nes jis mus abu vargino. Tu man leisk grįžti atgal į jūrą, o pats eik sau į pasaulį.

Vaikinas palydėjo mergaitę lig jūros, pats sugrįžo į dvarą ir sako sau:

—      Kam aš pėsčias eisiu? Pasikinkysiu kokią kumeliukę ir važiuotas į pasaulį išvažiuosiu.

Pasiėmė jis vaško kumeliukę, pasikinkė į molinį brikiuką, apsivalkstė popieriniais drabužiais, kojas apsiavė stikliniais batais, nusitvėrė kirmėlių botagą ir išvažiavo. Kai tik išvažiavo, sutiko gaidį; norėjo sukirsti su botagu, gaidys pagavo ir sulesė tą botagą. Bevažiuojant pradėjo lyti; ėmė ir sugriuvo molinis brikiukas, sutižo popieriniai švarkai. Kur jis dabar dėsis? Užsisėdo raitas ir joja. Pasidarė jam šalta, pamatė pamiškėj ugniukę, nujojo pasišildyti; kaip lipo nuo kumeliukės, sudužo stiklo batai. Prisirišo kumeliukę netoli ugnies prie medžio, apšilo vaško kumeliuke ir sutirpo. Paliko pats vienas ir dar nuogas. Tuokart ėjo prie žmonių, gavo drabužius ir triūsė plušėjo, kaip ir visi varguoliai žmogeliai.

1387 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU