Mergelė gulbė

Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų. Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelės:

—         Senei, ką daryti? Gulbės visus mano grikius išles.

—          Eik ir nupjauk juos,— sako senelė.

Nuėjo senis, nupjovė grikius ir į kūgį

sukrovė. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero naktį ir lesa iš kūgio grikius.

Senelis klausia senelę:

—         Senei, ką daryt? Gulbės jau į mūsų kūgį prijunko.

—         Nueik, atsigulk ir pasergėk,— sako senelė.

Naktį senelis užlipo ant kūgio, atsigulė ir sergi. Atskrido didžiausias gulbių pulkas, nutūpė ir pradėjo grikius lesti. Senelis tik kapt — ir pagavo vieną. Parsinešė gulbę į vidų ir sako:

—          A va, senei, gulbę tau parnešiau.

—         Gerai, seneli!

Senelė permetė gulbę per vieną petį — pusė mergelės, permetė per kitą — ir visa mergelė. Gražumas mergelės nematytas, neregėtas! Kaktoj — saulė, paausiuos — žvaigždės, pakaušy — mėnuo. Kur ji eina — ten šviečia.

Vaikštinėja mergelė po mažąjį namą, šukuojasi savo plaukus ir verkia. Kad ir kaip ją senelis ir senelė guostų — vis rauda ir rauda.

Išvydo pro šalį jodamas karaliūnas puikiąją mergelę, pamilo ją ir atsiunčia piršlius.

Supiršo piršliai mergelę su karaliūnų, atvažiavo pats karaliūnas ir išsivežė jaunąją.

Vaikštinėja jaunoji po šviesų vyro rūmą, grąžo baltas rankas ir verkia. Jau susilaukė ji ir dukrelės, bet vis tokia pat liūdna. Kai tik išaušo pavasaris, pradėjo

paukščiai grįžti iš pietų šalies, nuėjo jaunoji ant ežero kranto ir šaukia:

Jūs žąselės, jūs gulbelės, Ar čia yra tėvas, mama, Tėvas, mama — sesers, broliai, Sesers, broliai ir seneliai?

Gulbės, žąsys, padangėje skrisdamos, baltais sparnais mosuodamos, atsakė:

Mes žąselės, mes gulbelės... Čia nėr tavo tėvo, mamos, Tėvo, mamos,— brolių, seselių, Brolių, seselių — žilųjų senelių...

Praskrido antras pulkas, jaunoji vėl klausia gulbių, žąselių, ir vėl jai atsako, kad nėra jų būry jos tėvų, seserų, brolelių. Parėjo ji namo, grąžo rankas, graudžiai verkia. Vyras jos ir klausia: — Ko tu verki?

- Siuvau Elenėlei marškinius, įsidūriau į pirštą, tai ir verkiu.

Kitą dieną moteris vėl nuėjo į paežerę. Mato, skrenda žąsų, gulbių pulkelis. Klausia ji jų:

Jūs žąselės, jūs gulbelės, Ar čia yra tėvas, mama, Tėvas, mama — sesers, broliai, Sesers, broliai ir seneliai?

- Gulbės, žąsys, padangėj skrisdamos, baltais sparnais saulėj mosuodamos, atsakė:

Mes žąselės, mes gulbelės... Yra čia tavo tėvas, mama, Tėvas, mama — broliai, sesers, Broliai, sesers ir žili seneliai...

Numetė jai visos po plunksnelę, jaunoji moteris apsirengė, pakilo ir nuskrido kartu.

Taip vyras ir dukrelė liko vienudu, našlys ir našlaitė.