Meškos trobelė

Gyveno senelis ir senelė ir turėjo mergytę. Senutė numirė, ir senis paėmė raganą. Ta ragana baisiai nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją kur nors išvežtų:

—        Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tiek nugalabysiu.

Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su dukteria į mišką. Vidury miško rado tokią trobelytę. Joje palikęs savo dukterį, senis pats išėjo, sakydamas:

—        Tu čia pabūk, ligi aš malkų prikaposiu.

Mergytė atliko trobelėje, o senis pririšo prie medžio kūlę ir parėjo sau namo.

Duktė sėdi sėdi troboje ir niekaip negali sulaukti su malkomis savo tėvo. Vėjas supa kūlę, ta į medį pykši, o mergytei regis, kad tėvas malkas kapoja. Kai nusibodo laukti, išėjo mergytė laukan ir sako:

—        Gana, tėveli, jau prikapojai malkų.

Sugrįžo atgal į vidų ir vėl laukia. Laukia laukia, o tėvas vis neateina su malkomis. Nebesulaukdama vėl išėjo,— ir vėl girdi, kad kūlė supama pykši į medį, tarytum kas malkas kapoja. Mergytė sako:

—         Gana gi, tėvel, jau pakaks malkų, kiek prikapojai,— ir vėl įėjo į trobelę.

Laukė laukė — tėvas vis negrįžta. Išėjusi trečią kartą, nuėjo ten, kur pykši, ir pamatė, kad nei tėvo, nei malkų niekur nėra, tik kūlė į medį pykši. Labai nusigando mergytė, atlikus viena vidury didelio miško, taip toli nuo namų, ir pradėjo šaukti:

—         Kas miškuose, kas laukuose, ateikit į pagalbą!

—         Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą! — drūtai atsiliepė iš laužo meška.

Mergytė dar labiau persigando, įbėgo į trobelę, užsidarė, atsigulė ant lovos ir, visa drebėdama iš baimės, apsiklojo kailiniais. Meška priėjo prie durų ir šaukia:

—        Merga, merga, atidaryk duris!

Mergytė atidarė.

—        Merga, merga, įkelk mane trobon!

Mergytė įkėlė.

—        Merga, merga, pataisyk man patalą!

Mergytė pataisė.

—        Merga, merga, užkelk mane ant lovos!

Mergytė užkėlė.

—        Merga, merga, pakrapštyk man ausį!

Mergytė pakrapštė, ir ėmė byrėti iš meškos ausies miltai. Tiek daug pribyrėjo — gal bent pusė maišo.

—        Merga, merga, išvirk man parpelių!

Mergytė sukūrė ugnį, užkaitė katilą su vandeniu ir dirba parpelius. Atbėgo pelytė ir prašo:

—        Duok man bent vieną parpeliuką, aš tau ateisiu į pagalbą.

Mergytė papenėjo pelytę, ir ta nubėgo. Meška, privalgius parpelių, prikrovė ant krosnies dvi eiles pliauskų ir plytų, užgesino žiburį padavė mergytei raktelius ir liepė bėgioti po trobą palei pasienius, skambinant su rakteliais, o pati užlipo ant krosnies ir ėmė svaidyti plytomis ir pliauskomis į visas puses. Tuo laiku pribėgo prie mergytės pelytė, paėmė iš jos raktelius, liepė mergytei pasislėpti pakrosnyje, o pati, skambindama rakteliais, ėmė bėgioti pasieniais ir pasuoliais. Meška išsvaidė nuo krosnies visus pagalius ir plytas, bet pelytei nė karto nekliudė. Pelytė greitai nubėgo pas mergytę ir, atidavus raktelius, liepė lįsti iš pakrosnio. Meška nuo krosnies klausia:

—        Merga, merga, ar tu gyva?

—        Gyva,— atsakė mergytė.

Tada meška nulipo nuo krosnies ir liepė vėl pakrapštyti jai vieną ausį. Mergytė pakrapštė, ir pradėjo iš ausies byrėti miltai. Paskui liepė meška pakrapštyti kitą ausį, ir iš tos ausies išėjo pora didelių gražių arklių, užkinkytų paauksintoje karietoje. Senelio duktė prisikepė daug gardžių pyragų, susidėjo į ratus ir išvažiavo namo. Pamatė senelio kalytė ir loja prie vartų:

Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,

Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Išėjo ragana, nuvijo kalytę ir vėl sugrįžo į trobą. O kalytė atbėgo prie vartų ir vėl loja:

Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,

Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Ragana išėjus vėl nuvijo nuo vartų kalytę, o ta atsistojo prie vartų ir kiauksi:

Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,

Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Ragana, visa perpykus, išėjo laukan su žarstekliu užmušti kalytės, bet pamatė, kad senio duktė jau važiuoja į kiemą su vežimu pyragų. Patį didįjį ir gražųjį pyragą ji atidavė kalytei, o visus kitus — seniui, raganai ir jos dukteriai. Pamatę, kad mergytė gyva ir sveika, visi labai stebėjosi ir klausinėjo, kaip ji atvažiavo ir kur gavo tokį gražų vežimą, pilną pyragų. Mergytė visa nusakė, kaip jai buvo atsitikę. Ragana dar labiau užpyko ant senio dukters ir dar labiau pradėjo jos neapkęsti.

Vieną dieną ragana sako seniui:

—       Vežk ir mano dukterį tenai, kur buvai nuvedęs savąją.

Senis nuvežė raganos dukterį į tą pačią trobelę, pririšo prie medžio kūlę ir sugrįžo namo. Raganos duktė sėdi troboje ir vis juokias. Truputį pabuvusi, išėjo laukan ir sako juokdamasi:

—       Tėveli, pakaks jau malkų!

Ir vėl sugrįžo į vidų.

Taip pat ir antrą kartą buvo išėjusi. O trečią kartą nuėjo prie to medžio, kur buvo pririšta kūlė, ir kaip senio duktė sušuko:

—        Kas laukuose, kas miškuose, ateikit į pagalbą!

Meška iš laužo atsiliepė:

—       Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą!

Paskui raganos duktė nubėgo ir atsigulė troboje ant lovos. Meška priėjo prie durų ir sako:

—        Merga, merga, atidaryk duris!

—       Ar negali pati atsidaryti! — atsakė raganos duktė.

Meška atsidarė duris.

—        Merga, merga, įkelk mane trobon!

—        Ar negali pati įlipti! — atsakė raganos duktė.

Ir ką tik meška liepia, raganos duktė vis neklauso. Nei ji lovos taisė, nei ausies meškai krapštė. O kai, verdant parpelius, atbėgo pelytė ir paprašė, kad duotų jai bent vieną parpeliuką, toji suriko:

—        Ar neisi šalin! Ko tau čia reikia!

Meška, gulėdama ant lovos, paklausė:

—        Su kuo tu čia kalbiesi?

Sužinojusi, kad kalbasi su pele, liepė sutrepsėti ir ją nuvaikyti.

Pelytė nubėgo.

Išvirė parpeliai, ir pavalgius meška užgesino žiburį, padavė raganos dukteriai raktelius, liepė lakstyti po trobą ir skambinti, o pati užlipo ant krosnies, kur buvo prikrauta daug pliauskų ir plytų, ir pradėjo svaidyti į visas puses. Šiuokart pelytė neatbėgo užvaduoti raganos dukters, ir ją meška tuoj užmušė; paskui, nulipus nuo krosnies, suėdė ir kaulelius nučiulpė. Tada meška pasikrapštė ausį, ir iš jos išlindo kiaulė, užkinkyta geldoje. Meška sudėjo kaulelius geldon, ir kiaulė parvežė juos namo. Kalytė, stovėdama prie vartų, vėl kiauksi:

Kiau, kiau, atvažiuoja bobos duktė,

Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Ragana, sėdėdama palangėje, laukė atvažiuojant dukters su pyragais. Užgirdus kalytę taip lojant, tuoj ją nuvaikė. Bet kalytė ir vėl loja. Ragana užpykus išbėgo kalytės užmušti, bet pamatė įvažiuojant kiaulę su kaulais geldoje ir persigandus vietoj nusibaigė.

Tada senis su savo dukteria labai ilgai gyveno, nieko netrukdami.

1471 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU