Mikė melagėlis

Viename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų mikutį.

Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį ir katytę, gainiojo po kiemą vištas.

Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius.

Išgena būdavo Mikutis juos į pamiškę ir gano. O nuobodulys toks apima, kad nežino, ko griebtis. Šūkauja, dainuoja, šokinėja Mikutis, bet vis tiek nusibosta.

Staiga Mikučiui šovė į galvą mintis pameluoti, apgauti kaimo žmones ir sukelti triukšmą.

Atsisuko bernaitis į kaimą ir pradėjo iš visų jėgų šaukti: „Vilkas užpuolė aveles! Vilkas užpuolė aveles!"

Išgirdo kaimo žmonės ir pasileido tekini į ganyklą mušti vilko. O -su jais ir Mikučio tėtė su mama.

Atbėgę pamatė besijuokiantį bernaitį, o vilko - nė kvapo. Išbarė jį ir nuėjo vėl prie darbų.

Po poros dienų tik strykt iš miško vilkas ir capt avelę.

„Vilkas, vilkas!" - sušuko išsigandęs Mikutis.

Bet kaime, nors girdėjo jo balsą, niekas neskubėjo pagalbon. Manė, kad ir šį kartą išdykauja.

Vilkas pagriebęs avelę nusinešė į mišką.

Mikutis gavo „beržinės košės" ir nuo to laiko liovėsi melavęs.

240 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU