Mikutis Netikutis

Gyveno kartą Mikutis. Iš tiesų — koks ten Mikutis. Jau geriau Netikutis.

Taip jį ir praminė.

Pasiųs jį, būdavo, skiedrų prakuroms.

Eina jis, neša, o kur neša, ten byra. Visas takas nubarstytas.

Ir visur, ir visada Mikutis Netikutis toks: kur ėjęs, ten padėjęs, kur radęs, ten pametęs. Visada kas nors turi paskui jį sekioti, jo pametinius rankioti. Vienas vargas su juo.

Vakarop parkėblina Mikutis Netikutis, vidury trobos nusipurto sniegą, nubėga prie krosnies rankų sušilti.

—       Kur pirštinės?

—      Ar pirštinės? — nustemba jis.— A, tai aš jas ant akmens pasidėjau. Matyt, ten ir liko.

—      O kur pačiūžos? — klausia tėtis.

—       Ar pačiūžos? — dar labiau nustemba Mikutis Netikutis.— A, tai aš jas bene ties Visgirdais būsiu palikęs. Ten vaikai senį besmegenį lipdė.

—       O kelnės? — pliaukštelėjo delnais mama.— Tik. pažiūrėkit, kokios jo kelnės! Aukščiau kelių purvinos.

—       Nieko, mamyte,— aiškinasi Mikutis,— nieko. Tai aš šiaip sau, tyčia prie šaltinių į dumblą įmoklinau.

Pameta jis kaklaskarę. Mamytė bara:

—       Ir vėl pametei? Tai kaipgi čia dabar?

—       Būta čia ko gailėtis,— atrėžia jis.— Tėtis uždirbs pinigų, naują nupirksit.

Pameta pirštinę. Vėl priekaištai.

—            Senelė naują numegs! — atsako. Arba, parėjęs iš mokyklos, drožia:

—      Senele, nubėk į mokyklą, veršenikę parnešk. Aš pamiršau.

Kaimynai kalba:

—      Mikutis Netikutis.

Šuo šunį, šuo šunį, šuo uodegą vikst.

Penki tvartai, Vieni vartai. /Pirštinės/

Paikas kaip avies vaikas.

376 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
A. Žukauskas
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU