Milžinas velnių malūne

Vienas kalvis turėjo sunų milžiną. Sūnus buvo toks stiprus, kad jau trejų metų galėjo su meška grumtis. O kai sulaukė dvylikos metų, tėvas nukalė jam geležinę lazdą dvylikos pūdų ir išleido į žmones tarnauti.

Sūnus išėjo. Eidamas keliu, pamatė keturiese žemę ariant. Artojai, paregėję ateinant tokį milžiną vyrą, dar su didžiausia geležine lazda, išbėgiojo į visas puses. Milžinas atėjo pas pirmą žagrę, bet rankomis jos nepasiekia, tai atsiklaupė ant kelių ir klupsčiomis pradėjo arti. Arė arė, kol arklys privargo. Kai tas privargo, ėjo pas antrą arklį ir tą nuvargino. Toliau arė trečiu ir ketvirtu — tuos irgi nualsino, kad nebegali paeiti, bet suarė visą lauką.

Vakare milžinas įsikišo vieną arklį į kišenę, antrą arklį — į antrą kišenę, trečią — į pirštinę, ketvirtą pasiėmė saujoj ir nuėjo pas tą žmogų, kurio lauką suarė. Šiaip taip įlindo pro duris į trobą ir tarė, mesdamas arklius iš kišenių:

—      Atsiimkit savo arklius!

Paskui klausia:

—      Ar daugiau turit man kokio darbo?

Namiškiai atsakė, kad yra kelmų rauti. Milžinas pergulėjo, iš ryto atsikėlė ir prašo parodyti tuos kelmus. Jį nuvedė į mišką ir parodė. Milžinas tik užkiša savo lazdą už šaknų, iš karto kelmą išrauna. Bematant išlupo daugybę kelmų, kur penki vyrai per savaitę nebūtų išlupę.

Kai atėjo pietūs, atnešė jam barščių milžtuvę, duonos penkis kepalus ir alaus statinaitę. Milžinas barščius ir duoną suvalgė, o alaus pusę statinaitės teišgėrė.

Pabaigęs rauti kelmus, eina namo, pasiėmė ir tą alų. Kaip tik mato eglėj žmogų pasikorusį. Tas karuonis paprašė alaus atsigerti, milžinas jam davė. Karuonis išgėrė visą alų, o milžinas už tai supyko ir kad pradės jį mušti su lazda! Mušė mušė, kol bemušant tas nukrito ant žemės. Nukritęs persprogo, ir iš jo išbiro daugybė pinigų. Pinigus susipylęs į statinaitę, milžinas parėjo pas tą žmogų ir prašo, kad už darbą jam atiduotų šią statinaitę. Žmogus, bijodamas mušti gausiąs, atidavė.

Dabar milžinas išėjo toliau, netrukus priėjo dvarą ir prašo darbo. Visi dvariškiai persigando, nežino, ką sakyti. Paskui dvarponis tarė:

—      Gerai, duosiu tau darbo!

Jis liepė savo bernams pripilti penkis maišus smilčių, paimti pačius prastuosius ratus ir arklius, po to sako milžinui:

—      Važiuok į malūną ir sumalk šituos kviečius!

O tas malūnas buvo užkeiktas ir stovėjo vidury ežero.

Milžinas išvažiavo. Pervažiavęs mišką, rado ežerą ir vidury ežero mato malūną. Tuoj jis pradėjo rauti medžius su šaknimis ir mesti į vandenį. Išgrindė per ežerą puikiausią kelią, nuvažiavo į malūną. įėjo į vidų — nieko nėra, malūnas tik birbia. Užleido į girnas vieną maišą, pats išėjo arklių iškinkyti. Paleidęs arklius pievon, sugrįžo į malūną ir atsisėdo.

Tuoj keletas velniukų pasirodė ir ėmė apie jį šokinėti. Vienas čiuptelės už plaukų, kitas — už nosies, trečias taikosi akis išdraskyti. Milžinas geruoju prašė, kad atstotų, paskui kaip pradės šaudyti su lazda velniams — visi išlakstė! O jis priėjo prie girnų ir mato, kad į girnas bėga ne grūdai, bet smiltys. Pagriebęs lazdą, šoko ieškoti velnių ir atrado vienam kambary kokį tuziną.

—      Kam apmainėt mano kviečius į smiltis?

Velniukai rėkia:

—      Mes nemainėm, tu pats atsivežei tokius grūdus!

Bet milžinas jų neklauso. Pradėjo velnius mušti lazda ir tol mušė, kol tie vietoj smilčių atnešė jam kviečius.

Susimalęs tuos kviečius, milžinas susinešė maišus į vežimą ir jau eis parsivesti iš pievos arklių, važiuos namo. Nuėjo, bet arklių neberanda! Sugrįžo vėl pas velniukus ir pradėjo aušinti su lazda, kad atiduotų arklius.

—      Tavo arklius vilkai suėdė! — šaukia velniukai.

O milžinas sako:

—      Kad vilkai būtų sudraskę, nors kaulai būtų likę.

Ir turėjo velniai duoti jam dvejetą arklių, nors iš teisybės jo arklius vilkai buvo sudraskę.

Milžinas gavo du gražiausius arklius, pasikinkė ir važiuoja namo. Dvarponis, iš tolo pamatęs parvažiuojant, išėjo sutikti. Labai nusistebėjo, kad vietoj smilčių milžinas parvežė kuo geriausius miltus, o buvo galvojęs, kad tame malūne jį velniai sudraskys.

Už tai, kad milžinas nugalėjo velnius, dvarponis išleido už jo savo dukterį. Iš tų pinigų, kur statinaitėj turėjo, jis įsitaisė gražius namus ir toliau gyveno sau laimingai.

907 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU