Mirtis kūma

Gimė vargšui žmogui berniukas. O tas žmogus sakydavo, kad pasaulyje nėra lygybės: vieni turtingi, kiti vargšai. Taigi sumanė anas ieškoti tokio kūmo, kuriam visi lygūs — teisingo žmogaus. Na, ir išėjo. Eina anas ir sutinka dievą.

—      Kur tu eini? — klausia dievas.

—      Kūmų ieškoti.

—      Tai imk mane kūmu.

—      O kas tu?

—      Dievas.

—      Ne, neimsiu. Tu neteisingai darai: vieni turtingi, kiti vargšai. Aš ieškau teisingo žmogaus.

Eina žmogus toliau ir susitinka mirtį.

—      Kur tu eini? — klausia mirtis.

—      Kūmų ieškoti.

—      Imk mane.

—      O kas tu?

—      Mirtis.

—      Tai gerai, tu būk mano kūma. Tau visi lygūs, tu lygiai imi turtingus ir vargšus.

Na, ir pakrikštijo mirtis vaiką. Vaikas gražiai augo, jam viskas gerai klojosi. Mirtis liepė jam mokytis daktaru. Išsimokė. Tada mirtis jam ir sako:

—      Kai nueisi pas ligonį, tai visada tu mane matysi. Jei mane matysi stovint gale galvos, tai nesiimk gydyti, nes vis tiek mirs.

Taip daktaras ir darė: kai matė mirtį prie ligonio kojų, ėmėsi gydyti, o jei gale galvos — nesiėmė.

Pagaliau jau ir anas pats pradėjo galvoti apie mirtį — kaip čia nuo jos išsisukus. Taigi anas sugalvojo pasidirbti tokią lovą ant ašies, kuri galėtų sukiotis. Na, ir padirbo. Susirgo ir mirties krikštavaikis — daktaras. Atsigulė į lovą ir guli. Mato, kad mirtis stovi gale galvos, tada anas vėst ir apsisuko su lova. Mirtis liko gale kojų. Taip anas dusino mirtį kiek laiko, bet vis tiek mirtis jį priveikė, mirė ir daktaras.

357 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU