Mįslė

Buvo kartą karalaitis. Užsinorėjo jis po pasaulį pasibastyti ir pasiėmė tik vieną vienintelį ištikimą tarną, ir daugiau nieko. Vieną dieną atsidūrė jis didelėje girioje, o kai atėjo vakaras, negalėjo susirasti jokios pastogės ir nežinojo, kur reikės naktį praleisti. Staiga pamatė mergaitę, einančią mažos trobelės link, priėjo arčiau, žiūri – mergaitė jaunutė, graži. Užšnekino ją ir sako:

– Mielasis vaikeli, ar negalėčiau aš ir mano tarnas pernakvoti toje trobelėje?

– O taip, – tarė mergaitė liūdnu balsu, – galėti galima, bet aš jums nepatarčiau; geriau jau neikit tenai.

– O kodėl? – paklausė karalaitis. Mergaitė atsiduso ir sako:

– Mano pamotė raganauja ir nekenčia svetimų žmonių.

Dabar jis suprato, kad pataikė į raganos namus, bet kad buvo jau tamsu, ir toliau joti nematė kelio, o bijoti nebijojo, tai ir įėjo į vidų. Senė sėdėjo krėsle prie ugnies ir nužvelgė atvykėlius savo raudonomis akimis.

– Labas vakaras, – sušvarkštė ji ir, nutaisiusi malonų balsą, pridūrė: – Prisėskit ir pailsėkit.

Jinai įpūtė anglis, ant kurių kažką virė nedideliame puodelyje. Duktė įspėjo abu svečius būti atsargius, nieko nevalgyti ir negerti, nes senė marminanti pragaištingus gėralus. Jie atsigulė ir ramiai išmiegojo ligi pat ryto. Kai susiruošė į kelionę ir karalaitis jau sėdėjo ant žirgo, senė tarė:

– Luktelėk valandėlę, pirma dar duosiu jums atsisveikinimo taurę išlenkti.

Ir nuėjo atnešti, o karalaitis tuo metu jojo ir nujojo sau, ir kai piktoji ragana sugrįžo, gėralu nešina, rado tik tarną, dar bebalnojantį žirgą.

– Še, nunešk savo ponui, – tarė ji.

Bet tą akimirką taurė cinkt sudužo, nuodai užtiško ant arklio ir buvo tokie stiprūs, jog arklys bemat krito negyvas. Tarnas pasivijo savo poną ir apsakė jam, kas nutiko, tačiau nenorėjo palikti balno ir nubėgo atgal jo pasiimti. Bet kai atėjo prie negyvo arklio, žiūri – ant jo tupi varnas ir lesa.

– Kažin ar šiandien berasim kur geresnį kąsnį, – tarė jis.

Užmušė varną ir pasiėmė.

Jojo, jojo per mišką kiaurą dieną, o miško galo kaip nėra, taip nėra. Temstant aptiko užeigą ir įėjo į vidų. Tarnas atidavė šeimininkui varną ir liepė pataisyti iš jo vakarienę. O ta užeiga buvo plėšikų landynė. Kai sutemo, sugrįžo dvylika plėšikų ir jau taisėsi atvykėlius nužudyti ir apiplėšti. Bet pirma dar susėdo prie stalo, prie jų prisėdo užeigos šeimininkas su ragana, ir visi drauge ėmė srėbti iš dubenio sriubą, į kurią buvo prikapota varno mėsos. Bet, vos nurijo kelis kąsnius, tuoj visi krito negyvi, nes varnui buvo persidavę arklio mėsos nuodai.

Užeigoje nieko daugiau nebeliko, tik šeimininko duktė; ji buvo gera mergaitė ir neturėjo nieko bendra su kitų nedorais darbais. Ji atidarė karalaičiui visas duris ir aprodė ten sukauptus turtus. Bet karalaitis pasakė, kad ji galinti visa tai pasilikti sau, jam nieko nereikią, ir išjojo su tarnu toliau.

Jojo, jojo ir galų gale prijojo miestą, kur gyveno graži, bet išpuikusi karalaitė. Ji buvo apsiskelbusi, kad tekės už to, kas užmins jai tokią mįslę, kurios ji negalėtų įspėti. O jeigu ji tą mįslę įspės, tai tam, kas ją užminė, bus nukirsta galva. Laiko galvoti ji turėjo tris dienas, bet buvo tokia gudri, jog visada įmindavo mįslę pirma laiko. Iki tol jau devyni jaunikaičiai buvo palydėję galvas. Apakintas jos grožio, ir karalaitis ryžosi, kas bus, tas bus, išbandyti savo laimę. Stojo prieš ją ir užminė savo mįslę:

– Kas tai būtų: vienas neužmušė nieko, o užmušė dvylika.

Karalaitė nežinojo, kas tai galėtų būti, galvojo, galvojo, bet nieko negalėjo sugalvoti. Pervertė visas savo mįslių knygas, bet ir ten nieko nerado. Žodžiu, buvo po viso jos gudrumo. Nebežinodama, ką daryti, liepė vienai savo tarnaitei įslinkti į jaunikaičio miegamąjį ir pasiklausyti – gal jis kalba per miegus ir išduos savo mįslę. Bet į pono lovą buvo atsigulęs gudrusis tarnas, ir kai tarnaitė įėjo į kambarį, jis nuplėšė nuo jos apsiaustą, į kurį ji buvo įsisupusi, ir išvijo su rykšte lauk.

Kitą naktį karalaitė atsiuntė kambarinę, tikėdamasi, gal jai geriau seksis nusiklausyti, bet tarnas ir jai nutraukė apsiaustą ir išvijo su rykšte lauk. Dabar karalaitis pamanė, kad trečią naktį gali būti ramus, ir atsigulė į savo lovą. Bet šį kartą atėjo pati karalaitė, užsimetusi pilką kaip rūkas apsiaustą, ir atsisėdo šalia ant lovos. Pasėdėjo, pasėdėjo ir, pamaniusi, kad jis jau miega ir sapnuoja, ėmė šnekinti, tikėdamasi, kad per sapną ims atsakinėti, kaip daugelis daro; bet jaunikaitis nemiegojo, suprato jos kėslus ir labai gerai viską girdėjo. Ji paklausė:

– Vienas neužmušė nieko – kas tai būtų? Jis atsakė:

– Tai varnas, kuris palesė negyvo ir užnuodyto arklio mėsos ir nuo to pastipo.

Paskui ji vėl paklausė:

– O užmušė dvylika – kas tai būtų?

– Tai dvylika plėšikų, kurie suvalgė tą varną ir nuo to galą gavo.

Sužinojusi atsakymą, karalaitė norėjo patyliukais išsėlinti lauk, bet jis capt nutvėrė jai už apsiausto ir taip stipriai laikė įsikibęs, kad ji norom nenorom turėjo jį palikti.

Kitą rytą karalaitė apskelbė įspėjusi mįslę, pakvietė dvylika teisėjų ir įminė ją, visiems girdint. Bet jaunikaitis paprašė išklausyti jį ir tarė:

– Naktį ji įslinko pas mane ir viską išsiklausinėjo, kitaip gi nebūtų įspėjusi.

Teisėjai sako:

– Pateik mums kokį įrodymą.

Tarnas tuoj atnešė tris apsiaustus, ir kai teisėjai pamatė tą rūko spalvos pilkąjį, kurį paprastai nešiodavo karalaitė, tada jie tarė:

– Liepkit išsiuvinėti tą apsiaustą auksu ir sidabru, tai bus jūsų vestuvinis apdaras

1076 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU