Mįslės

Ilgas žiemos vakaras. Vaikai, savo darbelius atidirbę, sėdi prie krosnies ir tariasi, ką dar šį vakarą darysią.

— Mįsles minsime, — siūlo Jurgutis. — Gerai, — pritarė kiti.

Vienas užmena mįslę, kitas užmena, vis senas, girdėtas.

— Sumanykime kokią naują, — kalbina Kastukas.

— Naują, naują! — šaukia visi. Nutilę galvoja.

— Aš žinau, — pirmas prabilo Jurgutis. — Žemiau už angį šliaužioja, aukščiau už paukščius skrajoja. Kas tat yra?

Visi galvoja. Pagalvoję mena, tik neįmena. Jurguti turi pasakyti. 　

— Tai vanduo, — sako. — Kai upe plaukia, tai žemiau už angį šliaužia, kai debesim eina, tai aukščiau už paukščius skrajoja.

Jonukas norėjo ko klausti ar prieštarauti, bet Kastukas naują mįslę užminė:

— Sušalęs kaip stiklas, šildomas pranyksta. Kas tai per daiktas?

— Kamparas, — spėjo Jonukas. — Atrodo kaip stiklas, o sako: „Kaip kamparas išnyko”.

— Neatminei, — sako Kastukas. — Už kamparą giedresnis.

— Koks tas daiktas paprastai esti? — klausė Jurguti.

— Skystas, — atsakė Kastukas.

— Tai vėl vanduo, — įminė Jurgutis.

— O kada vanduo pranyksta? — paklausė Jonukas.

— Pranyksta, kai garu virsta.

— O garas matyti, kai puodas verda, kai bala garuoja.

— Matyti, kai ore atvėsta, o kolei garas šiltas, tuoj iš vandens pakilęs, tai jo nematyti. 　

— Na, aš dar pažiūrėsiu, kai puodas virs. O dabar eisim miegoti.

— Eikit, eikit, — paragino mama, — jau metas.