Motinos vaduotojas

Buvo karalius ir karalienė, jie turėjo tris sūnus, juos leido mokytis. Bet vaikai vis tyčiojosi iš jų, kad jie neturi motinos. O jų motina buvo uždaryta tokiame mūre. Bet vieną sykį vaikai klausia tėvą:

—      Nagi, tėveli, ar mes neturim motinos? O tėvas sako:

—      Kurgi jūs, vaikeliai, neturit?! Kaip jūs būsit be motinos? Paskui jie prašė tėvą, kad jiems parodytų jų motiną. Tėvas juos nusivedė į tą mūrą, atidarė, sako:

—      Tai šita jūsų motina.

O vaikai džiaugiasi, šneka su motina! Bet paskui jie prašyt tėvą, kad jiems leistų pavaikščioti po sodą su ja. Bet tėvas sako:

—      Negalima: paskui jūs neatrasit jos,— sako,— paleisit. Bet sako:

—      Nepaleisim, tėveli, du laikysim iš šonų, o vienas iš užpakalio. Na, jie išprašė tėvą. Ir tėvas sako:

—      Jei neatvesit jūs man, tai visiems trims galvas nukirsiu.

Na, jie išsivedė į sodą, laiko įsikirtę, vedžiojasi, šneka. Vaikai motina džiaugiasi, motina — vaikais. Bet tik ištiko viesulas ir išnešė motiną iš jų rankų. Bet ką dabar jie darys? Atėjo pas tėvą ir sako jam:

—      Tėveli, paleidom motiną! Tėvas sako:

—      Na, tai dabar jau kirsiu galvas.

Bet jie prašyt tėvą, kad nekirstų. Sako:

—      Mes eisim ieškoti, gal rasim; o jei nerasim, tai mums mirtis. Paskui suvažiavo visi karaliai ir patarė, kad eitų ieškoti. Na, jie išėjo ieškoti. Ėjo, ėjo, priėjo tokį kalną, kad niekaip negali pereiti. Vaikščiojo jie apie tą kalną tris dienas. Jauniausias rado vanago nagus, užlipo ant kalno su tais nagučiais, paskui jis padavė broliams, ir visi užlipo. Tai dabar sako tas jauniausias:

—      Jūs čia palaukit ant kalno, o aš eisiu ieškoti.

Ir eina ieškoti. Bet jis ėjo toli, priėjo tokį baisų šaltį, kad tik gyvas išėjo. Bet paskui jis nulipo nuo to kalno, ėjo, ėjo, priėjo tokį baisų karštį, vos tik išėjo. Na, paskui kad priėjo smarvę, kad užsiėmęs nosį pusgyvis vos išėjo. Paskui jis ėjo, ėjo, žiūri — dvaras. Na, jis nuėjo į tą dvarą, įėjo. Sėdi pana.

—      Ogi,— sako,— kas dabar tave, vaikeli, čia atnešė? Kaip dabar tu čia atėjai?

Na, jiedu šnekėjo, šnekėjo. Toji pana sako:

—      Jau eik, vaikeli, nes pareina jau tas nelabasis, tai jis tave užsmaugs. Na, ji perplėšė pusiau skepetukę, pusę jam davė, o pusę pasiliko. Ir

sako:

—      Kai grįši, tai ir mane paimsi.— Ir sako: — Rasi kitą dvarą, tai užeik ten. Tai ten toji pana pasakys, kur tavo motina gyvena.

Na, paskui jis ėjo, ėjo, priėjo tą dvarą. Įėjo jis — sėdi pana pas stalą:

—      Ogi dabar tave, vaikeli, kas čia atnešė?! Kaip tu čia atėjai?

—      Ogi einu,— sako,— motinos ieškodamas ir užėjau. Jiedu šnekėjo ilgai, ir toji pana jam išpasakojo, sako:

—      Kai nueisi, tai rasi duris ir du levus. Ir stovi statinė vyno ir kaušas. Tai,— sako,— kakta duris atidaryk, pakaušiu uždaryk. Ir bus dvylika durų, ir prie kiekvienų durų levai, tai visus pagirdysi. Ir žiūrėk, kad neatsigręžtum: kakta atidaryk, o pakaušiu uždaryk. Dabar,— sako,— eik jau, vaikeli, nes pareina tas nelabasis.

Ir perlaužė pusiau žiedą: pusę davė jam, o pusę pasiliko. Ir sako:

— Kai eisi atgal, tai paimk ir mane.

Jisai ėjo, ėjo, priėjo tą dvarą, tenai rado duris ir levus. Jis jiems padavė kaušą vyno. Duris kakta atidarė, pakaušiu uždarė. Per dvylika durų ėjo ir visur taip padarė, kaip pana įsakė. Na, jis įėjo. Motina sušuko:

—      Ogi dabar tave, vaikeli, kas čia atnešė?! Kaip tu čia galėjai ateiti?

—      Ogi,— sako,— atėjau, mamute, jūsų ieškoti.

Na, jiedu šneka ilgai. Paskui motina sako:

—      Jau pareina tas nelabasis. Kur dabar aš tave, vaikeli, dėsiu?

Bet ji pavertė jį adata ir įsmeigė į kamuoliuką. Parėjo tas prakeiktasis:

—      Kas čia žmogiena smirda?

—      Gal,— sako,— tavo už dantų smirda? Kur jau čia bus? — Duok,— sako,— pakrapštysiu dantis.

Pakrapštė su kačerga ir vėl išbėgo. Paskui jį vėl motina atvertė, vėl jiedu šnekėjo, šnekėjo.

—      Jau,— sako,— vaikeli, vėl parbėga. Kaip dabar bus?

Na, pavertė į antpirštį ir užmovė ant piršto. Na, parbėgo:

—      Kas čia žmogiena smirda?

—      Gal,— sako,— tavo už dantų smirda.

Pakrapštė su kačerga, išėmė žmogaus šlaunį.

—      Matai,— sako,— suėdei žmogų, tai smirda.

Paskui sako:

—      Paieškok man galvą.

Paieškojo ir vėl išbėgo. Na, motina vėl atsivertė tą vaiką, jiedu šnekėjo ilgai. Bet motina sako:

—      Jau vėl parbėga tas nelabasis. Tai,— sako,— štai ant sienos kabo du buteliai. Tai po tiesiąja ranka jėga, o po kairiąja — nejėga. Tai aš,— sako,— permainysiu butelius. Tai jis kai parbėgs, tai vadins tave imtis. Tu eik. Ir judu kai imsitės, tai jis bėgs gerti jėgos. Ir tu bėk gerti. Tai kai aš permainysiu, tai jis gers nejėgą, o tu jėgą. Ir gersit iki trijų sykių. Tai paskui tu jį permesi, o aš tau paduosiu kardą. Tai tu jį nukirsi.

Na, parėjo:

—      Kas čia žmogiena smirda?

- Ogi štai,— sako,— yra žmogus.

Na, jiedu susigriebė, imasi, imasi. Tas pribėgęs laka iš to butelio, ir tas vaikas jėgos užgėrė. Vėl imasi, jau vaikas ko tik nepriveikia. Jis vėl pribėgo prie butelio, užgėrė nejėgos, o vaikas vėl jėgos užgėrė. Vėl imasi jiedu. Jau vaikas beveik jį parsiklupdė.

—      Kas čia man pasidarė? — ir vėl pribėgęs užlakė nejėgos, o vaikas vėl jėgos užgėrė.

Susigriebė vaikas ir persimetė. Motina padavė kardą ir vaikas nukirto jam galvą. Ir paskui visai dvylikai levų nukirto galvas, liežuvius ištraukė, susivėrė ant virvutės ir įsidėjo į kišenę. O tą, su kuriuo ėmėsi, tai motina liepė išvilkti į lauką, uždėti malkomis ir uždegti. Ir kas bus, kai uždegs, kad nepaliestų; tolei degs, iki bus tik pelenai.

Pirmą kartą uždegė — pasidarė krūva aguonų, paskui vėl uždegė — pasidarė krūva pinigų vieno sidabro, paskui užkūrė ant tų pinigų — jau pasidarė tik pelenai. Paskui jis išsiėmė tabokinę, įsidėjo į ją tą dvarą. Ir eina jiedu su motina. Užėjo pas vieną paną, pasiėmė su savimi tą paną. O dvarą vėl į kitą tabokinę įsidėjo. Paskui eina jie toliau, priėjo kitą dvarą, užėjo. Pasiėmė paną, o dvarą vėl į trečią tabokinutę įsidėjo. Bet paskui jie jau nerado nė smarvės, nė karščio, nė šalčio. Atėjo jie pas tą kalną, su tais nagučiais užlipo ant kalno, rado ir tuos brolius laukiant. Jau jie buvo šešiese, tai įsitaisė tokį lopšiuką. Jisai susodino motiną, tas panas ir brolius, o jisai liko dar. Paskui, matai, nusileis.

Kai tik anie nusileido, tie broliai ėmė nupjovė virves ir nuėjo. Bet ką dabar jam daryt? Jis tuos nagučius numetė, kai pasidarė lopšiuką; manė, kad nebereikės. Na, bet jis vaikščiojo ant to kalno ilgai, ėmė ir rado tuos nagučius. Paskui ir nulipo nuo kalno.

Pareina — jau anie veda tas panas. O jų kai klausė, kur anas, tai jie sakė:

—      Kas jį žino? Nuėjo ir nuėjo ieškot. O mes radom ir nesulaukėm jo ateinant.

Na, jis parėjo. Ten tik puotauja, suvažiavę karalių, visokių ponų, pasakojasi pasakas. Na, jis sako:

—      Atsiprašau šviesiausių karalių, leiskite ir man papasakoti pasaką.

Sako:

—     Gali pasakot, jei tik gerai pasiseks.

Na, jis sako:

—      Buvo karalius ir karalienė, jiedu turėjo tris sūnus, tuos sūnus leido į mokslą. Ir iš jų vaikai tyčiojosi, kad jie neturi motinos. Paskui jie prašė tėvą, kad jiems parodytų jų motiną. O jų motina buvo uždaryta tokiame mūre. Tai tėvas nusivedė juos ir parodė. Paskui jie prašė tėvą, kad jiems leistų ją po sodą pasivedžioti, bet tėvas sako: „Negalima, paskui paleisit jūs ją." „Ne, sako vaikai, nepaleisim, dviese laikysim iš šonų, o vienas iš užpakalio ir nepaleisim." „Na, bet, sako, jei neatvesit, tai visiems galvas nukirsiu." Jie išsivedė, bet ėmė ištiko viesulas ir išnešė iš jų rankų. Paskui tėvas norėjo juos nukirsti, bet jie išsiprašė, kad leistų ieškoti. Eidami jie priėjo tokį kalną, negali niekaip pereiti. Jauniausias vaikas rado vanago nagus, tai jie užlipo. Paskui jis liepė jiems palaukti ant kalno, o jis nuėjo ieškot. (Išsiėmė tuos nagučius ir padėjo ant stalo.) Bet paskui,— sako,— jis ėjo, ėjo, priėjo šaltį, karštį ir smarvę, kad jis ką tik gyvas perėjo. Paskui jis pamatė dvarą, užėjo į tą dvarą, rado paną. Na, jis šnekėjo su ta pana, klausė motinos. Tai jam toji pana liepė užeiti pas kitą paną. „Tai, sako, pasakys, kur tavo motina gyvena." Paskui ji perplėšė pusiau skepetukę, pusę sau pasiliko, o pusę davė tam vaikinui ir sakė: „Kai grįši, tai ir mane paimsi."

Išsiėmė tą pusę skepetukės, padėjo ant stalo. Ir toji pana padėjo — ir sugijo toji skepetukė. Jau anie tik žiūri, kas čia darosi.

—      Paskui,— sako,— jis užėjo pas kitą paną į dvarą, toji pasakė, kur motina gyvena. Sako: „Kai nueisi, rasi dvarą, tai bus dvylika durų ir prie kiekvienų durų levai ir statinė vyno, ir kaušas. Tai, sako, visiems levams paduok po kaušą vyno, tai jie tave praleis, ir žiūrėk — neatsigręžk. Kakta duris atidaryk, o pakaušiu uždaryk. Tai ten rasi savo motiną." Ir paskui toji pana perlaužė pusiau žiedą, pusę pasiliko, o pusę davė jam. Ir sakė: „Kai grįši, tai ir mane paimk."

Išsiėmė tą pusę žiedo, padėjo ant stalo. Ir toji pana pridėjo, ir sugijo žiedas.

— Paskui jis priėjo tą dvarą, kur motina gyveno, tenai nuėjo, rado dvylika durų ir prie kiekvienų durų levai, ir stovi statinė vyno ir kaušas. Tai jis visiems levams padavė po kaušą vyno. Paskui,— sako,— įėjo į trobą — sėdi motina pas stalą: „Ogi dabar čia tave, vaikeli, kas atnešė?! Kaip tu čia atėjai?" Paskui,— sako,— šnekėjo jiedu ilgą laiką, paskui motina sako: „Jau, vaikeli, pareina tas nelabasis." Pavertė jį į adatą ir įkišo į kamuoliuką. Kada jis išėjo, vėl motina atsivertė tą vaiką, jiedu šnekėjo ilgai. Bet paskui motina sako: „Jau, vaikeli, vėl pareina tas nelabasis, tai aš, sako, permainysiu šituos butelius, ką ant sienos kabo. Tai viename jėga buvo, o kitame — nejėga. Tai, sako, jisai kai pareis, tai vadins tave imtis. Tai tu eik. Ir jisai bėgs gerti jėgos, tai ir tu bėk. Aš permainysiu: jėga ten, kur buvo nejėga. Tai jis gers iš tiesiosios, o tu gerk iš kairiosios. Tai jis gers nejėgą, o tu — jėgą. Paskui,— sako,— tu jį parmesi, tai aš tau paduosiu kardą ir tu jam galvą nukirsi." Na, jis parėjo: „Kas čia žmogiena smirda?" — „Ogi štai,— sako,— yra žmogus." Na, tada jis sako: „Eime imtis!" Jiedu susigriebė, tai gėrė abu iki trijų sykių. Trečiu sykiu užgėrė, ir vaikas jį persimetė. Motina padavė kardą, ir vaikas nukirto jam galvą. Paskui visiems dvylikai levų nukirto galvas ir visiems liežuvius ištraukė.

Išsiėmė tuos liežuvius ir padėjo ant stalo.

—      Paskui tą nelabąjį išvilko į lauką ir užkūrė. Bet motina jam pasakė: „Kas bus, tai žiūrėk, kad nepaliestum." Tai pirmą kartą kai užkūrė, tai pasidarė aguonų krūva, antrą kartą kai užkūrė, pasidarė krūva sidabro. Paskui vėl užkūrė ant sidabro, jau tada pasidarė tik pelenai. Paskui jis atsidarė tabokinę, įsidėjo dvarą ir eina jiedu su motina. Na,— sako,— užėjo į dvarą pas paną, pasiėmė tą paną, o dvarą — vėl į kitą tabokinę. Ir eina jau trise. Paskui užėjo į kitą dvarą, vėl taip dvarą įsidėjo, paną pasiėmė ir eina. Bet,— sako,— kai jau grįžo, nerado nė šalčio, nė karščio, nė smarvės. Atėjo pas tą kalną, rado brolius tuos ant kalno. Jis jau kaip nešasi dvarus, jis turi ten visko, tai įsitaisė tokį lopšiuką. Na, jis juos visus susodino į tą lopšiuką, nuleido, o jis, matai, paskui nusileis. Bet anie kai nusileido, ėmė,— sako,— ir nupjovė virves ir nuėjo. Ką jisai darys? Vaikščiojo ilgą laiką ant to kalno, ogi rado vėl tuos nagučius, nulipo,— sako,— parėjo namo. Jau,— sako,— jo tie broliai veda tas panas.

Paskui dar sako:

—      Prašau eiti su manimi, aš parodysiu juoką.

Išėjo į laukus, tenai išsiėmė vieną tabokinutę — pastatė dvarą. Paskui išsiėmė antrą — vėl pastatė dvarą. Išsiėmė trečią tabokinutę — pastatė ir trečią dvarą. Paskui tos panos ir motina sušuko:

—      Šitas, šitas mus išgelbėjo!

O jau anie broliai nusigando. Paskui tenai anuos brolius nubaudė, o tą apvesdino su viena pana. Paskui tėvas pavedė jauniausiam sūnui karalystę ir visi gyveno.

2693 žodžiai (Skaitysite 15 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU