Murziukas ir margiukas

Kačiukas Murziukas buvo didelis padauža. Dar mažas būdamas, gaudydavo motinos uodegos galą. Arba, būdavo, savo uodegą vaiko: sukasi vietoje ir vejasi savo uodegą, o ta iš po jo nasrų bėga ir bėga.

Kartą pagavęs kamuolį tol žaidė, kol ligi pusės išvyniojo, o pats taip siūlais apsipainiojo, jog šeimininkė vos begalėjo atpainioti.

Nusibodo vienam žaisti.

Susidraugavo su šuniuku Margiuku to paties amžiaus. Čia, būdavo, gainiojasi vienas antrą, čia kokį skarulį pagavę tampo į visas puse.

Visur jųdviejų būdavo pilna: ir kambariuose, ir kieme. Įsigeidė ir už vartų išbėgti, po pievą palakstyti.

Bėga Murziukas su Margiuku lenktyn. Pataiko ant kažin kokio nepaprasto daikto: akmuo ne akmuo, kamuolys ne kamuolys, visas spygliais apaugęs.

Bando pajudinti — dygu. Ima šokinėti aplinkui, Margiukas lodamas, Murziukas murmėdamas.

Tik staiga kamuolys sujuda, ištysta, supupsi.

Kai spruks abudu padaužos, kai ners namo! Vienas į vieną kertę nulindo, antras į antrą, ir dairosi, ar kas jųdviejų neatsivijo.

Tai ežys juodu taip nugąsdino.

Ilgai paskui kojos pro vartus nekėlė.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU