Nelabas berniūkštis

Gyveno kartą toks senas, geras poetas. Vieną vakarą sėdėjo jis namie, oras buvo labai bjaurus. Lietus pylė kaip iš kibiro, bet senam poetui buvo šilta ir jauku prie krosnies, kur kūrinosi ugnis ir čirkšdami kepė obuoliai.

— Nelaimingi žmonės, kur per tokį lietų turi keliauti, sauso siūlo neliks! — tarė jis, nes buvo tikrai geras poetas.

— Prašom leisti! Aš sušlapau ir sušalau! — staiga už durų pasigirdo vaiko balsas.

Vaikas verkė ir beldė į duris, o lietus lijo, vėjas dūzgino langus.

— Vargšas! — tarė senas poetas ir nuėjo atidaryti durų.

Už durų stovėjo mažas berniukas, visas nuogas, nuo jo ilgų geltonų plaukų varvėjo vanduo. Jis drebėjo nuo šalčio ir būtų tikrai sušalęs, jei niekas nebūtų įsileidęs.

— Vargšelis! — tarė senas poetas ir paėmė jį už rankos. — Eikš pas mane, aš tave sušildysiu, duosiu vyno ir obuolį. Tu toks gražus berniūkštis!

Jis tikrai buvo gražus. Akys jo žibėjo kaip dvi skaisčios žvaigždės, geltoni plaukai raitėsi garbanomis, nors nuo jų bėgo vanduo. Jis buvo panašus į angeliuką, kad ir buvo pamėlynijęs ir visas drebėjo. Rankose laikė nuostabų lanką, tik tas lankas nuo lietaus buvo apgedęs, ir strėlių dažai nublukę.

Senas poetas atsisėdo prie krosnies, užsikėlė vaiką ant kelių, išgręžė jo šlapias garbanas, sušildė jo rankutes savo rankose ir pakaitino jam saldaus vyno. Berniukas atsigavo, jo skruosteliai paraudonijo, jis stryktelėjo žemėn ir ėmė šokti aplink seną poetą.

— Tu linksmas berniukas! — tarė poetas. — Kuo tu vardu?

— Amūras!—atsakė berniukas.— Ar tu manęs nepažįsti? Štai ir lankas mano. Aš moku šaudyti. Pažiūrėk, koks baisus oras, šviečia mėnuo!

— O lankas tavo pagedo! — tarė senas poetas.

— Būtų labai gaila! — atsiliepė berniukas, paėmė lanką ir ėmė jį vartyti. — Jau jis visai sausas, jam nieko neatsitiko. Templė gerai įtempta. Tuojau išmėginsiu.

Jis įsidėjo strėlę, prisitaikė ir šovė senam poetui tiesiog į širdį!

— Matai, mano lankas nebuvo pagedęs! — sušuko jis, balsu nusijuokė ir išbėgo.

Nelabas berniūkštis! Šauti, ar girdėjai, į seną poetą, įsileidusį jį pas save, buvusį jam tokį gerą, davusį pakaitinto vyno ir gražų obuolį!

Gerasis poetas gulėjo išvirtęs žemėj ir verkė: jis buvo sužeistas į pačią širdį. Paskui jis tarė:

— Oi koks nelabas berniūkštis tas Amūras! Aš apsakysiu apie jį visiems geriems vaikams, kad jo vengtų ir niekados su juo nežaistų: dar ir jiems gali ką pikto iškirsti!

Ir visi geri vaikai, berniukai ir mergaitės, kuriems jis tai papasakojo, ėmė vengti to nelabo Amūro. Bet tas nenaudėlis vis dėlto moka juos privilioti!

Sakysim, studentai grįžta iš paskaitų, ir jis žingsniuoja kartu su knyga pažastėje juodai apsivilkęs — kas jį gali pažinti! Jie galvoja, kad čia toks pats studentas, ima jį už rankos, o tas ir paleidžia jiems strėlę į krūtinę.

Merginos eina į bažnyčią, ir jis seka iš paskos. Amžinai jis kankina žmones! Kartais jis įsikrausto į didelį sietyną teatre ir ten skaisčiai dega; žmonės iš pirmo galvoja, kad čia lempa, paskui pastebi ką kitą. Laksto jis po karaliaus sodą ir po miesto pylimą. Sykį jis yra pataikęs į širdį tavo tėvui ir tavo motinai. Pasiklausk jų, jie tau papasakos, kaip ten buvo..

Taip, tas Amūras — nelabas berniūkštis, niekados nesibičiuliauk su juo! Jis persekioja visus žmones. Tik pagalvok, jis kartą yra paleidęs strėlę tavo senelei. Tai buvo seniai, viskas praėjo seniai, bet niekados ji to nepamirš! Tikrai nelabas Amūras! Bet dabar tu žinai, koks jis nelabas berniūkštis.

703 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU