Nenaudėliai

Gaidelis tarė vištelei:

– Dabar pats riešutavimo metas, eime ant kalniuko ir vieną kartą prisivalgykim riešutų, kol voverė jų dar nenurinko.

– Gerai sakai, – sutiko vištelė, – eime, kad pariešutausim, tai pariešutausim.

Kaip tarė, taip ir padarė. Nuėjo abu ant kalniuko, o kad pasitaikė graži diena, tai užsibuvo ten ligi pat vakaro. Nežinau, ar jie tiek daug prisivalgė, ar toks išdidumas užėjo, žodžiu, nepanoro pėsti namo grįžti, ir gaidelis turėjo iš riešuto kevalų vežimaitį padaryti. Kai vežimaitis jau buvo gatavas, vištelė įsėdo ir sako gaideliui:

– O dabar įsikinkyk ir vežk.

– To dar betrūko, – atsakė gaidelis, – verčiau jau pėsčias namo eisiu, negu leisiuos įkinkomas. Ne, taip nebuvo derėta. Vežėju mielai pabūčiau ir ant pasostės pasėdėčiau, bet pačiam traukti – ne, šito nesulauksi.

Taip jiems besiginčijant, kur buvusi, kur nebuvusi atkvarksi antis.

– Ak jūs, vagišiai, kas jums leido šeimininkauti po mano riešutyną? Palaukit, aš jums parodysiu!

Ir, pražiojusi snapą, puolė gaidelį. Bet gaidelis irgi ne pėsčias, narsiai šoko piestu ir taip užrėžė jai pentinu, jog antis ėmė maldauti pasigailėjimo ir už bausmę nuolankiai sutiko įsikinkyti į vežimaitį. Gaidelis atsisėdo ant pasostės už vežėją ir gena antį:

– Na, antie, lėk kiek tik kojos neša!

Kiek pavažiavę, sutiko du pėsčiokus: smeigtuką ir adatą.

– Stok! Stok! – sušuko keleiviai ir padejavo, kad naktis jau ant nosies, greit būsią tamsu kaip maiše, ir jie negalėsią nė žingsnio žengti, o dar šitokia purvynė ant kelio, ar negalėtų jie galiuką pavažiuoti, mat buvę siuvėjų užeigoje prie miesto vartų ir mažumėlę užsisėdėję prie alaus kaušo.

Matydamas, kad abu keleiviai liesučiai ir neužims daug vietos, gaidelis priėmė abu į vežimaitį, tik turėjo jie prižadėti, kad nei jam, nei vištelei kojų nenumindys.

Važiavo, važiavo ir vėlai vakare privažiavo smuklę, o kad nenorėjo naktį toliau belstis, be to, ir antis jau vos ant kojų laikėsi ir virtavo į šalis, tai nusprendė prašytis nakvynės. Iš pradžių šeimininkas visaip atsikalbinėjo, sakėsi neturįs vietos, o iš tikrųjų greičiausiai nenorėjo jų įsileisti, pamatęs, kokia ponybė čia atvažiavo. Bet kai jie taip gražiai prašėsi, pažadėjo atiduoti kiaušinį, kurį vištelė buvo padėjusi kelionėje, palikti ir antį, kuri kasdien po kiaušinį dedanti, tai galų gale sutiko priimti. Nakvininkai užsisakė šaunią vakarienę ir gėrė, ūžė.

Brėkštant rytui, kai visi dar miegojo, gaidelis pažadino vištelę, susirado kiaušinį, prarakė, ir abu drauge jį išgėrė, o kevalus sumetė į krosnį. Paskui priėjo prie adatos, kuri dar miegojo, paėmė už ausiukės ir įsmeigė į šeimininko krėslą, smeigtuką įbedė į rankšluostį, o patys lyg niekur nieko išplasnojo iš smuklės ir nurūko savais keliais.

Antis, mėgstanti miegoti po atviru dangum, nakvojo kieme. Pajutusi juos sprunkant, pašoko iš miegų, susirado upelį ir nuplaukė sau, o plaukė ji greičiau, nei vežimaitį traukė.

Netrukus išsirito iš patalo šeimininkas, nusiprausė, pasiėmė rankšluostį – nusišluostys burną, o smeigtukas tik drykst ir išvarė jam raudoną rėžį nuo ausies ligi ausies. Paskui nuėjo į virtuvę užsidegti pypkės, bet, vos žengė artyn prie krosnies, kiaušinio kevalai tik žiržir ir pažiro jam į akis.

– Na ir nesiseka man šį rytą! – tarė ir nepatenkintas klestelėjo į savo krėslą. Bet tuoj pat pašoko kaip įgeltas ir sušuko: – Ai, ai! – nes adata dar skaudžiau ir ne į galvą įdūrė.

Dabar jis ne juokais supyko ir pagalvojo, ar tik nebus čia tų vakarykščių naktibaldų darbas. Bet kai nuėjo jų ieškoti, žiūri – jų ir pėdos ataušusios. Ir tada jis davė sau žodį daugiau niekada neįsileisti į namus tokių nenaudėlių, kurie daug ryja, už nieką nemoka

ir, užuot atsidėkoję, dar šunybes krečia.

765 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
Brolių Grimų pasaka
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU