Nykštukas, Kalnavertis ir Ąžuolrovis

Gyveno du seni senukai, jie neturėjo vaikų. Vieną kartą senis kapojo malkas ir netyčia nusikirto sau rankos nykštį. Paėmęs įskėlė jis pagalį, įspraudė savo nykštį ir užmetė už krosnies. Nuo to laiko praėjus trims savaitėms, vieną kartą senė klauso, kad už krosnies verkia kūdikis. Tuojau kūdikį iš užkrosnio išėmė, pavadino Nykštuku ir augina.

Kada Nykštukas sulaukė aštuoniolikos metų, buvo nepaprastai smarkus vaikinas. Kartą jis sako seniui:

—        Žinai ką, tėvai, aš noriu eiti į pasaulį laimės ieškoti, bet pirmiau tu nukalk man lazdą iš dvylikos pūdų geležies.

—         Gerai,— atsakė senis, tuojau nuėjo į kalvę ir nukalė lazdą iš dvylikos pūdų geležies.

Nykštukas pasiėmė lazdą, atsisveikino su tėvais ir iškeliavo. Ėjo vieną dieną ir antrą, ėjo per girias ir kalnus, ir štai susitinka antrą keleivį.

—        Kas tu esi? — klausia.

—        Aš esu Kalnavertis, o tu kas?

—        Aš Nykštukas.

—         Gerai,— sako Kalnavertis,— būsim draugai, bet pirma turim parodyti vienas antram, ką mes galime nuveikti.

Tuojau Kalnavertis priėjo prie kalno, įrėmė petį ir nuvertė į šoną visą kalną. Tada Nykštukas paėmė savo lazdą, išmetė aukštai į viršų, o kai lazda krito žemyn, tai pakišo savo mažiuką pirštą ir ją sulaikė.

—        Tai gerai,— atsiliepė Kalnavertis,— būsim draugai.

Padavė vienas antram ranką ir keliauja toliau per girias ir kalnus; ogi žiūri — eina trečias keleivis.

—         Kas tu esi? — užklausė Nykštukas.

—        Aš esu Ąžuolrovis.

—        Gerai, būsim draugai, bet pirma turi mums parodyti, ką tu gali nuveikti.

Ąžuolrovis priėjo prie ąžuolo, apkabino jį ir išrovė iš šaknų.

Dabar jie visi trys padavė vienas kitam rankas ir eina. Eina vieną dieną ir antrą, priėjo didelę girią, ogi žiuri - vidury girios stovi trobelė; atėjo į tą trobelę — nieko joje nėra, nė gyvos dvasios! Pernakvojo per naktį, o kai pradėjo švisti, Nykštukas su Kalnaverčiu išėjo medžioti, Ąžuolrovį paliko pusryčių virti Ąžuolrovis užkūrė ugnį, sukaitė puodus, ir kai pusryčiai baigė jau virti —- ateina toks seneliukas pustrečios pėdos aukščio, o jo barzda dvylikos mastų. Abudu pasakė vienas kitam labą rytą, ir tada seneliukas prašo:

—        Sūneli mielas, gal turi ką pavalgyti? Aš jau trys dienos kaip nieko nevalgęs.

Senis visas tik dreba, atrodo labai išvargęs. Ąžuolrovis pasigailėjęs pripylė dubenį sriubos, davė gabalą paukštienos, paėmęs pasodino prie ugnies, ir senis skaniai ėmė valgyti. Bevalgant tik dribt šaukštas ir nukrito ant žemės.

—        Sūneli mielas, paimk!

Kai tik Ąžuolrovis pasilenkė, senis tuojau užšoko ant pečių, apsuko savo barzdą jam apie kaklą ir išrėžė iš pečių diržą; paskui suėdė viską, kas tiktai buvo išvirta, užgesino ugnį ir išėjo sau.

Pareina Nykštukas su Kalnaverčiu iš medžioklės, žiūri, kad valgyti nieko nėra.

—         Kas pasidarė, kodėl pusryčių neišvirei?

—        Matot, broliai,— sako Ąžuolrovis,— aš apsirgau ir negalėjau.

Antrą dieną Nykštukas su Ąžuolroviu išėjo medžioti, o Kalnavertį paliko

pusryčių virti. Kai tik šis viską jau išvirė, ogi žiūri — vėl ateina tasai seneliukas.

—        Sūneli mielas, trys dienos esu nieko nevalgęs, ar negalėtum duoti sriubelės?

Kalnavertis įpylė jam sriubos, davė ir gabalą paukštienos. Seniui bevalgant, vėl šaukštas iškrito iš nagų.

—        Sūneli mielas, paimk!

Kai tik šis pasilenkė prie šaukšto, senis tuojau užšoko ant pečių, apsuko savo barzdą jam apie kaklą ir išrėžė iš pečių diržą, paskui išvalgė viską, kas tiktai buvo išvirta, užgesino ugnį ir pats išėjo. Dabar Kalnavertis vėl griebėsi darbo: užkūrė ugnį, sukaitė puodus, bet tuo tarpu pareina iš medžioklės Nykštukas su Ąžuolroviu.

—         Kas pasidarė, kodėl pusryčių neišvirei? Mes esam alkani.

—         Žinot, broliai, ugnies neturėjau,— sako Kalnavertis.— Atsinešęs du akmenis, šiaip taip ugnį įskėliau, bet užtat ilgai užtrukau.

Trečios dienos rytą Kalnavertis su Ąžuolroviu išėjo medžioti, o Nykštukas pasiliko pusryčių virti. Kada jau pusryčiai išvirė, žiūri — ateina tasai seneliukas pustrečios pėdos aukščio, o barzda dvylikos mastų.

—         Sūneli, aš toks alkanas, ar neduotum ko pavalgyti?

Nykštukas įpylė sriubos ir padavė.

—         Sūneli, gal galėtum duoti ir mėsytės?

—         O tu pats,— sako,— ar negali jos pasirūpinti?

Tada senis dribt ir numetė šaukštą.

—         Sūneli, paduok!

—         O tu pats ar negali pasiimti?

—         Sūneli, aš senas.

Kai tik Nykštukas pasilenkė, senis tuojau užšoko jam ant pečių, bet šis kapt senį už barzdos, brinkt į žemę, nusitvėrė savo lazdą ir kad ėmė jam nugarą skalbti! Paskui nuvedė į girią, perskėlė su lazda ąžuolinį kelmą, įkišo senio barzdą, pleištu užkalė ir paliko.

Kada parėjo iš medžioklės Kalnavertis su Ąžuolroviu, rado pusryčius išvirtus. Visi pavalgė, ir dabar Nykštukas nupasakojo savo atsitikimą, po to nusivedė abu draugus parodyti, kur užkalė seniui barzdą į įskeltą kelmą. Nuėję į tą vietą, žiūri, kad kelmas išrautas iš šaknų, ir tik didelė šliūžė likus, kur senio nueita,— mat negalėdamas ištraukti barzdos, jis kartu nusivilko ir kelmą. Dabar visi trys ėmė eiti ta šliūže ir priėjo didelį akmenį; gi žiūri — po tuo akmeniu plati skylė tiesiog į žemę. Trumpai pasikalbėję, sutarė jie leistis į tą urvą pažiūrėti, kas ten yra. Ąžuolrovis tuojau prilupo medžių brazdų, Nykštukas su Kalnaverčiu nuvijo ilgą virvę, paskui visi padarė lopšį. Į tą lopšį draugai įsodino Nykštuką ir nuleido į žemę, prižadėję laukti, kol šis sugrįš.

Nusileidęs žemyn, Nykštukas žiūri — ne per toli matyti puikus dvaras. Nuėjo į tą dvarą, įėjo į vieną kambarį — viskas gražiai ištaisyta; įėjo į antrą — dar dailiau; įėjo į trečią — sėdi tokia graži mergina, kad gražesnės jis kaip gyvas nebuvo regėjęs.

—         Vai tu žmogeli, bene tave čia vėjas atpūtė? Septyneri metai, kaip aš čionai gyvenu, ir jokio žmogaus neteko regėti. Traukis iš čia greičiau, nes kai pareis mano ponas, tuojau padarys tau galą.

—         Nebijok nieko, aš tavo poną pažįstu. Tik pasakyk man, kokiu būdu jis norės su manim kovoti,— užklausė Nykštukas.

—          Gerai, kad tu jo nebijai, tai aš tau pasakysiu. Jis turi tokį ritinį, tai iš pradžių vadins tave mėtytis tuo ritiniu. Jei negalės tavęs užmušti su ritiniu, turėsi eiti su juo galynėtis, o jei ir tada negalės įveikti, tai leis pasilsėti ir duos vandens pasistiprinti. Dvare yra du šuliniai, ant vieno rentinio tupi kranklys, o ant antro — varna; kur tupi kranklys, ten yra stiprus vanduo, o kur tupi varna, ten yra silpnas vanduo. Mano ponas, negalėdamas tavęs įveikti, pats priėjęs gers stipraus vandens, o tau duos silpno.

Nykštukas, išklausęs visos kalbos, tuojau nuėjo ir sumainė aną kranklį su varna: varną patupdė prie stipraus vandens, o kranklį — prie silpno. Kai tik spėjo sumainyti, žiūri — jau ir tas senis pareina.

—         A, tai čia mano nevidonas! Palauk, mudu dabar išmėginsim savo galybę!

Tuojau senis išsinešė savo ritinį, ir ėmė mėtytis viens į antrą: kai tik senis meta į Nykštuką, šis atkiša savo lazdą, ir ritinys jam nepataiko, o kai Nykštukas parita į senį, tai šiam pataiko vis į kojas.

—          Negerai,— sušuko senis,— eisim galynėtis!

Abu susiėmė, bet nieko viens antram negali padaryti.

—          Palauk, pasistiprinsim!

Senis pribėgo prie šulinio, kur tupi kranklys, o Nykštukui liepė gerti iš to, kur tupi varna. Atsigėręs stipraus vandens, Nykštukas vienu spustelėjimu sulaužė seniui visus kaulus. Po to sugrįžo į kambarius pas merginą ir apsakė jai savo pergalę. Toji labai nudžiugo, davė Nykštukui savo žiedą ir pasipasakojo, kaip ją tas senis trijų pėdų aukščio, su barzda dvylikos mastų, pavogęs nuo jos tėvo karaliaus.

Pabaigus kalbą, karalaitė pasiėmė visų brangiausius savo daiktus, ir abudu su Nykštuku nuėjo prie tos skylės, kur viršuje laukė Kalnavertis su Ąžuolroviu. Nykštukas ją įsodino į lopšį, ir anuodu ištraukė į viršų. Ištraukę ir pamatę labai gražią merginą, didžiai apsidžiaugė, o kai Nykštukas antru kartu sudėjo į lopšį karalaitės daiktus ir davė ženklą traukti į viršų, jie užtraukė tiktai iki pusės ir paleido virvę, manydami, kad lopšyje sėdi Nykštukas. Lopšys su visais daiktais nukrito žemyn, o Kalnavertis su Ąžuolroviu nuėjo sau ir nusivedė karalaitę.

Likęs urve, Nykštukas labai nusiminė, ypač gailėjosi savo išgelbėtos karalaitės. Jis grįžo į dvarą, bet ten nieko nerado ir nuėjo tolyn. Ėjo dieną ir naktį, priėjo girią; eina per tą girią, žiūri — medžio viršūnėj didelis paukščio lizdas. Užsigeidė jis pažiūrėti, kas tame lizde yra; įsilipo į medį, o ten tupi keturi pliki paukšteliai, du patinukai ir dvi pataitės. Jam bežiūrint, tuo tarpu ištiko baisus vėjas, užėjo smarkus lietus su ledais ir ėmė kapoti medžių lapus ir šakas. Pagailo Nykštukui tų paukštelių: jis nusivilko savo sermėgą, uždengė paukštelius, o pats pasislėpė po medžiu. Kada lietus su ledais praėjo, žiūri — parlekia didelis paukštis gripas, toks pailsęs, sušilęs. Parlėkęs tuojau puolė prie savo vaikų.

—         A, koks čia geradarys mano vaikelius išgelbėjo?

Ėmė tuojau ieškoti ir atrado po medžiu Nykštuką.

—          Sakyk, mielasai, ko reikalauji, aš tau viską už tai padarysiu. Jau septyneri metai, kaip aš auginu vaikus, ir kasmet, išlėkus man medžioti, ledai juos užmuša. Šiemet irgi auginu dvi poras, ir tiktai per tavo geradarystę jie liko gyvi.

Nykštukas pagalvojęs atsakė:

—          Aš nieko daugiau nereikalauju, tiktai noriu, kad tu mane išneštum į viršų.

—          Gerai,— sako gripas,— aš tave išnešiu, bet tu turi užmušti šioj girioj dvylika jaučių ir sudėti į statines, kad man būtų kuo maitintis.                    50

Nykštukas tuojau ėmėsi darbo: sugavo dvylika jaučių, papjovė, sudėjo į statines, susūdė, paskui sukrovė gripui ant pečių ir liepė nešti. Dabar gripas ėmė lėkti į viršų, ir kiekvieną kartą, kai jis atsigręždavo, Nykštukas vis įmesdavo jam į gerklę gabalą mėsos. Kada gripas buvo jau nulėkęs netoli viršaus, Nykštukas pabaigė mėsą. Gripas atsigręžė vieną kartą ir antrą kartą, bet negavo maisto ir ėmė veikiai pulti žemyn. Matydamas pavojų, Nykštukas išpjovė minkštimą iš savo kojos ir, kai gripas atsigręžė trečią kartą, įmetė jam į gerklę; tada gripas tuojau pakilo ir išnešė Nykštuką į viršų.

— Kokią mėsą tu man davei, kada aš apilsęs atsigręžiau trečią kartą? — paklausė gripas.

Nykštukas pasakė teisybę:

— Aš nebeturėjau mėsos, bet kai pamačiau, kad tu apilsęs pradėjai pulti žemyn, tai išsipjoviau iš savo blauzdos minkštimą ir tau daviau.

— Tavo laimė, kad aš nežinojau pirmiau, koks tu gardus,— būčiau tave visą suėdęs.

Gripas išspjovė tą gabalą mėsos, pridėjo Nykštukui prie kojos, ir tuojau prigijo.

Dabar jie padėkojo viens kitam ir atsisveikino. Gripas nulėkė žemyn, o Nykštukas ėjo į tą dvarą, iš kur buvo pagrobta anoji karalaitė. Atėjęs rado jau vestuves, bet kai jis pasirodė, viskas suiro. Nykštukas pats vedė tą karalaitę ir gyveno ilgus metus, o Kalnavertį su Ąžuolroviu liepė pririšti arkliams prie uodegų ir išvalkioti po visus laukus.

2527 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Renata 2014 m.
Šauni pasaka

Tavo komentaras


MENIU