Obelėlės

Petraitis priveisė sode jaunų obelėlių. Kai medeliai pradėjo vesti, vaikai pasiskyrė po obelėlę, kam kuri labiau patiko.

Žiemą buvo labai daug sniego. Kiškiai lindo j sodus maisto ieškoti, jaunų medelių graužti. Apgraužė ir Petraičių obelėles. Vienai visą šoną nuplikino, kitoms lopais žievę išgraužė, o Juozuko obelėlei aplinkui kamieną kaip diržą išrėžė.

Tik pavasarį, kai sniegą nuvarė, pamatė Petraitis, kas kiškių padaryta, šoko medeliams žaizdų tepti, rišti. Visus aprišo, o į Juozuko obelėlę tik ranka mostelėjo.

—         Tos nebeišgelbėsi,— tarė,— ta nunyks: žievė aplinkui nuvaryta.

Juozukas nuliūdęs vaikštinėjo aplinkui savo obelėlę ir klausinėjo, kodėl jos nebegali pagydyti.

—          Tavo obelėlė,— paaiškino tėvas,— badu numirs. Matai, ir medžiui reikia valgyti, kad augtų, šaknys geria iš žemės vandenį su maistu ir siunčia jį kamienu į šakas, o šakos — į lapus. Tenai lapuose -saulutė verda medžiui valgio ir siunčia jį pažieviu žemyn. Tuo valgiu, gardžiomis sultimis, visas medis ir minta. Per nugraužtą vietą sultys negalės šaknų pasiekti, ir obelėlei bus badas.

Ir pasiūlė Juozukui kitą obelėlę pasirinkti. Juozuko obelėlė pavasarį, vos pradėjusi sprogti, visai nunyko, nudžiūvo. Kitos obelėlės, kiek pasirgusios, pasveiko.

Juozukas, pirmąją savo obelėlę apraudojęs, pasirinko kitą ir pasižadėjo pats žiemą nuo kiškių saugoti.

280 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
P. Mašiotas
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU