Olė-lukojė

Niekas daugiau nemoka tiek pasakų, kiek moka Olė-Lukojė. Ir kaip jis gražiai sako tas pasakas! Vakare, kada vaikai ramiai sėdi prie stalo ar ant suolelių, ateina Olė-Lukojė. Su vienomis kojinėmis jis patyliais užčiaužia laiptais, paskui atsargiai atidaro duris ir leidžia iš savo tokio purkštuvėlio vaikams į akis baltą kaip pienas miglą. Tada vaikų akys sulimpa, jie nebemato Olės, jų galvos linksta, ir juos guldo į lovą. Ir kaip tik jie visai nutyla, jis pradeda sakyti jiems pasakas.

Štai vaikai jau užmigo, ir Olė-Lukojė sėdasi ant lovelės krašto. Jis puikiai apsivilkęs — jo drabužis šilkinis, tik negali pasakyti, kokios tikrai spalvos: jis mainosi įvairiomis spalvomis — tai mėlyna, tai žalia, tai raudona, žiūrint kur pasisuka Olė. Pažasty jis turi du parasonus. Vienas parasonas su paveikslais, tą jis tiesia ant gerų vaikų, ir tada jie sapnuoja gražias pasakas. Kitas parasonas — visai paprastas, tą Olė tiesia ant negerų vaikų, ir jie miega visą naktį kaip užmušti be jokių sapnų.

Dabar paklausysim, kaip Olė-Lukojė visą savaitę lankė mažą berniuką Jalmarą ir kiekvieną vakarą jam sakė po pasaką. Iš viso jam pasakė septynias pasakas — juk tiek dienų turi savaitė.

Pirmadienis

— Taip! — tarė Olė-Lukojė, paguldęs Jalmarą į lovą. — Pirmiausia aš išpuošiu kambarį!

Ir štai visos gėlės puoduose bemat išaugo, pasidarė iš jų dideli medžiai ir iškėlė savo ilgas šakas lig pat lubų. Kambarys pavirto į nuostabią palapinę. Medžių šakos pasipuošė žiedais, ir kiekvienas žiedas kvepėjo ir buvo toks gražus kaip rožė, o skanumo (jei būtum norėjęs paragauti) saldesnis už uogas; vaisiai geltonavo kaip auksas. Ant medžių dar augo spurgos, jos buvo labai išsipūtusios nuo sočiai prikimštų razinų. Tikras stebuklas! Bet iš stalinės kur gulėjo Jalmaro mokslo vadovėliai, pasigirdo garsus vaitojimas.

— Kas ten toks? —tarė Olė-Lukojė ir, priėjęs prie stalo, ištraukė stalinę.

Pasirodė, čia grikšėjo rašomoji lentelė: joje padarytame uždavinio sprendime buvo įsibrovusi klaida, ir visi skaitmenys veržėsi šalin į visas puses; gripelis kaip šuniukas šokinėjo pririštas prie virvelės, jis čia labai norėjo padėti, bet negalėjo. Iš Jalmaro sąsiuvinio taip pat ėjo griaudus vaitojimas, net baisu buvo klausyti. Jalmaro rašto eilutės nėjo lygiai pagal užbrėžtą pieštuku liniją, bet jos buvo vienos peršokusios tą liniją, kitos nepritrauktos iki nužymėtos vietos. Raidės buvo vienos didesnės, kitos mažesnės, dažnai išklypusios į katrą šoną

— Raidės turi būti visos lygios, truputį palinkusios į dešinę pusę!

— Mes norėtumėm būti tokios, — atsakė Jalmaro raidės, — bet nemokame! Mes tokios nelaimingos!

— Jus reikia gerai pralamdyti! — pasakė Olė-Lukojė.

— Oi ne, nereikia! — suriko raidės ir tuo akimirksniu išsitiesė, net gražu buvo žiūrėti.

— Meskim dabar pasakas! — tarė Olė-Lukojė. — Geriau mokysimės rašyti! Viens du! Viens du!

Ir jis greitai išmokė Jalmaro raides, jos dabar stovėjo tiesios ir gražios, kaip to reikalauja dailyraštis. Bet kai Olė-Lukojė išėjo ir Jalmaras rytą atbudo, raidės vėl pasidarė negražios, kaip jos anksčiau buvo.

Antradienis

Tik atsigulė Jalmaras, Olė-Lukojė pabūrė su savo purkštuvėliu kambario baldus, ir tuojau visi daiktai pradėjo tarp savęs šnekėti — visi, išskyrus spjaudyklę. Ta tylėjo ir piktinosi kitų daiktų tuščiais pliauškalais: argi dera kalbėti ir galvoti tiktai apie save ir visai nepaminėti tos, kuri glūdi sau viena kampely ir leidžia save spjaudyti.

Ties komodų kabėjo didelis paveikslas paauksuotuose rėmuose. Jis vaizdavo gražią apylinkę: aukštus kalnus, pievas, gėles ir plačią upę, tekančią pro puikius palocius tolyn už miesto į jūres mares.

Olė-Lukojė palietė su savo buriamu purkštuvėliu paveikslą, ir štai išpiešti paukščiai ėmė giedoti, medžių šakos šlamėti, o debesiai plaukti padangėmis; net galėjai matyti jų šešėlius slenkant paveikslu.

Paskui Olė pastatė Jalmarą šalip rėmų, ir berniukas įbrido į aukštą žolę. Nušviestas saulės, marguliuojančios pro medžių lapus, jis pribėgo prie upės ir įsėdo į mažą laivelę, linguojančią vandeny prie kranto. Laivelė buvo nudažyta raudonai ir baltai, o burės žibėjo kaip sidabras. Šešios gulbės su aukso karūnomis aplink kaklus ir spindinčiomis mėlynomis žvaigždėmis ant galvų traukė laivelę pro žalius miškus, kurie šnabždėjo apie plėšikus ir raganas, o gėlės — apie mažus gražius elfus ir apie tai, ką jiems pasakojo pateliškės.

Nuostabios žuvys su sidabriniais ir auksiniais žvynais plaukė paskui laivę, jos pasinerdavo į upę ir vėl pašokusios aukštyn pūkštelėdavo į vandens paviršių; raudoni ir mėlyni, dideli ir maži paukšteliai skrido paskui Jalmarą dviem ilgom virtinėm, uodai čiulkinį grūdo, karkvabaliai garsiai bimbė. Visi norėjo lydėti Jalmarą, ir kiekvienas turėjo sugalvojęs jam pasaką.

Tikrai gražus buvo plaukimas!

Miškai kartais tankėjo ir tamsėjo, kartais darėsi panašūs į gražiausius sodus, apžertus saulės spinduliais ir išpuoštus visokiais žolynais. Ant upės krantų margavo didelės krištolinės ir marmurinės pilys, o ant jų balkonų stovėjo princesės, — jos visos buvo Jalmaro pažįstamos mergaitės, su kuriomis jis dažnai žaisdavo; jos dešinėj rankoj laikė gražų cukrinį paršiuką, kokį retai galėjai pirkti iš saldumynų pardavėjų. Plaukdamas pro šalį, Jalmaras griebė iš rankų paršiuką, norėjo ištraukti, bet princesės laikė tvirtai, tada paršiukas lūžo į dvi nelygias dalis. Jalmaro dalis vis buvo didesnė, princesių — mažesnė. Prie visų pilių sargybą laikė maži princai, jie atidavinėjo Jalmarui garbę aukso kalavijais ir jam bėrė razinas ir cino kareivėlius — iš to buvo aišku, kad jie tikri princai.

Jalmaras plaukė per miškus ir per miestus. Praplaukė ir pro tą miestą, kur gyveno jo auklė, ta jį mažą rūpestingai augino ir labai mylėjo. Ir štai jis pamatė ją: ji karštai sveikino berniuką, mosavo rankomis ir dainavo jos pačios jam sudėtą dainelę:

Tave mylėjau visados,

Neini tu vis man iš galvos.

Ant savo kelių lingavau,

Kaktelę tavo bučiavau.

Man žodį pirmą tu tarei,

Kiek skausmo skiriantis darei!

Tesaugoja tave dangus,

Vaikuti mano tu brangus!

Paukšteliai pritardami kartu su ja čiulbėjo, gėlės šoko, o seni žilvičiai džiaugsmingai linksėjo galvas.

Trečiadienis

Ir prilijo gi! Jalmaras girdėjo lietų ūžiant net miegodamas, o kai Olė- Lukojė atidarė langą, jis pamatė, kad vanduo pasiekė palangę. Tikras ežeras! Ir prie pačių namų priplaukė gražus laivas.

— Nori pakeliauti, Jalmarai? — paklausė Olė. — Naktį matysi svetimus kraštus, o rytą — vėl namie!

Ir Jalmaras, apsidaręs šventadieniškai, sėdo į tą laivą. Oras staiga išsigiedrėjo, ir laivas ėmė plaukti gatvėmis, pro bažnyčią, o aplink visur tyvuliavo vanduo. Bematant jis nuplaukė labai toli; ir žemė išnyko iš akių. Aukštai padangėmis skrido gužai, vienas paskui kitą; jie traukė iš tėvynės į tolimus šiltus kraštus. Gužai buvo kelionėj jau daug dienų, ir vienas iš jų labai pavargo, sparnai jo nebenešė. Jis skrido atsilikęs nuo kitų, paskui pradėjo ištiesęs sparnus leistis vis žemyn ir žemyn. Dar jis suplasnojo sparnais keletą kartų, bet nebegalėjo toliau paskristi. Jis užkliudė laivo stiebą, virvėmis ėmė šliaužti į apačią ir brazdy brazdy nudribo ant dangčio.

Vienas matrosas pagriebė jį ir įkišo į paukštidę, pas kalakutus, vištas ir antis. Vargšas gužas stovėjo ir nusiminęs žvalgėsi aplink.

— Aure koks tas! — sukudakojo vištos.

Kalakutas pasipūtė, kiek tik galėjo, ir paklausė gužo, kas jis toks, o antys traukėsi atgal, grūdosi ir kvarksėjo:

— Kvailys, kvailys!

Gužas pasakojo jiems apie karštąją Afriką, apie piramides ir stručius, lakstančius dykuma taip greitai, kaip laukiniai arkliai. Bet antys iš to nieko nesuprato, vėl grūdosi ir kvarksėjo:

— Tiesa, jis kvailys?

— Žinoma, kvailys! — patvirtino kalakutas, pasipūtė iš piktumo ir kažką suburbuliavo.

Tada gužas nutilo ir galvojo apie savo Afriką.

— Kokios tavo laibos ir dailios kojos! — tarė kalakutas. — Kiek už uolektį?

— Kva, kva, kva! — sukvarksėjo iš juoko antys, bet gužas rodėsi kaip nieko negirdėjęs.

— Ir tu galėtum su mumis pasijuokti! — tarė gužui kalakutas. — Juk aš labai sąmojingai pasakiau!—pridėjo jis. — O gal tu nesupranti juokų? Toks pakurtėlis! Ką padarysi, apseisime ir be jo! — ir vėl jis kažką suburbuliavo.

Vištos sukudakojo, o antys sukvarksėjo: joms buvo baisiai juokinga.

Bet Jalmaras priėjo prie paukštides, atidarė dureles, pašaukė gužą, ir tas iššoko pas jį ant dangčio, — jis jau buvo pasilsėjęs. Tada gužas palenkė galvą prieš Jalmarą, lyg norėdamas padėkoti, suplasnojo savo ilgais sparnais ir išskrido į šiltuosius kraštus. Vištos vėl sukudakojo, antys sukvarksėjo, o kalakutas taip pasipūtė, net jo skiauterė paraudonavo.

— Rytoj iš jūsų išvirs sriubą! —tarė Jalmaras ir atbudo savo lovelėj.

Puikiai jie su Ole-Lukoje pakeliavo tą naktį!

Ketvirtadienis

— Zinai ką?—tarė Olė-Lukojė.—Tik nebijok! Aš tau tuoj parodysiu pelę! — Ir tiesa, jis rankoj laikė gražią pelytę. — Ji atėjo kviesti tave į vestuves: šiąnakt dvi pelės nori susituokti. Jos gyvena po grindimis tavo motinos sandėliuke. Sako, puiki vieta!

— O kaip aš pralįsiu pro grindų skylutę? — klausė Jalmaras.

— Pasitikėk manim!—atsakė Olė-Lukojė.—Aš padarysiu tave visai mažą.

Tik jis palietė Jalmarą savo buriamu purkštuvėliu, ir tas ėmė mažėti, vis mažėti, galop pasidarė mažesnis už pirštą.

— Mundurą galėsi pasiskolinti iš cino kareivėlio, — tarė Olė-Lukojė. — Manau, jis tau kaip tik tiks. Kaip malonu svečiuose su munduru!

— Gerai!—sutiko Jalmaras, ir kai apsivilko, buvo panašus į tikrą cino kareivį.

— Ar nenorėtum sėsti į tavo močiutės pirščiuką? — tarė pelė Jalmarui. — Aš tave vežte nuvešiu.

— Tikiuosi, aš nebūsiu tau labai sunkus, panele! — atsiliepė Jalmaras.

Ir štai jie nuvyko į pelių vestuves.

Išlindę pro pelių pragriaužtą grindyse skylę, pradžioj jie pateko į ilgą išraustą po žemių taką, tokį siaurą, jog čia tik su pirščiuku galima buvo pravažiuoti. Takas buvo nušviestas žibančiais puvėsiais.

— Kaip čia gardžiai kvepia, tiesa? — tarė pelė vežėja. — Visas takas ištrintas lašiniais! Kas gali būti maloniau!

Pagaliau pasiekė tą salę, kur buvo keliamos vestuvės. Dešinėj pusėj stovėjo pelės damos, jos tarp savęs kuždėjosi ir po truputį šaipėsi, kairėj — pelės kavalieriai, tie sukinėjo sau ūselius, o vidury, ant išvalgyto sūrio žievelės, sėdėjo jaunieji ir vis bučiavosi. Tai niekis, jie buvo jau po sutuoktuvių.

Svečiai vis rinkosi ir rinkosi, per ankštumą jaunuosius pristūmė prie angos, ir niekas daugiau negalėjo nei įeiti, nei išeiti. Salė buvo taip pat ištrinta lašiniais; kitų vaišių nebuvo, o desertui svečius vaišino žirniu, ant kurio viena jaunųjų giminaitė išgriaužė jų vardų pirmąsias raides. Tikri stebuklai!

Visos pelės sprendė, kad vestuvės labai pavyko, ir laiką praleido su dideliu malonumu.

Jalmaras sugrįžo namo. Jam teko būti geriausioj draugijoj; tiesa, jis turėjo visai susitraukti, kad galėtų apsivilkti cino kareivėlio munduru.

Penktadienis

— Tiesiog negali tikėti, kiek daug pagyvenusių žmonių prašo manęs juos aplankyti!—tarė Olė-Lukojė.— Ypač prašo tie, kurie yra ką piktą padarę. „Mielas Ole,— jie man sako,—mes negalime sudėti akių, kiaurą naktį gulim be miego, neduoda mums ramybės mūsų pikti darbai: susėda, tartum bjaurūs kaukai, lovos pakraščiais ir pliko mus verdančiu vandeniu. Bent, Ole, tu ateitum ir juos išvaikytum, kad mes galėtumėm kietai užmigti; mes tau gerai atsilygintumėm! — sako jie dūsaudami. — Labanaktis, Ole! Pinigai ant lango!" Bet už pinigus aš pas nieką neisiu, - pabaigė Olė-Lukojė.

— Ką mes veiksim šiąnakt? — paklausė Jalmaras.

— Ar tu nenorėtum vėl į vestuves? Tik ne į tokias, kaip vakar. Didžioji tavo sesers lėlė, kur aptaisyta kaip berniukas, — ją vadina Hermanu, — nori susituokti su lėle Berta. Šiandien tos lėlės gimimo diena, galima tikėtis daug dovanų.

— Žinau! Žinau! — tarė Jalmaras. — Kai tik lėlėms prireikia naujų drabužių, sesuo tuojau švenčia jų gimimo dieną arba vestuves. Taip ji jau darė šimtą kartų.

— Tai šiąnakt bus šimtas pirmas ir, vadinas, paskutinis kartas. Todėl ir taisoma kažkas nepaprasto. Tik žiūrėk!

Jalmaras žvilgterėjo į stalą. Ant jo stovėjo kartoninis namukas su apšviestais langeliais, ir cino kareivėliai su šautuvais ėjo sargybą. Jaunikis su nuotaka susimąstę sėdėjo žemėj prisiglaudę prie stalo kojų; jie turėjo apie ką galvoti! Olė-Lukojė, apsisiautęs senelės juodą sijoną, juos sutuokė. Visi kambario baldai jų garbei iškilmingai sugiedojo maršą.

Paskui jaunieji gavo dovanų, bet nuo valgymo atsisakė — juos sotino meilė.

— Ką dabar veiksim, vyksim į vasarnamį arba į užsienius? — klausė jaunas vyras.

Pasitarti pakvietė prityrusią keliauninkę kregždę ir seną vištą, perėjusią viščiukus jau penkis kartus. Kregždė pasakojo apie šiltuosius kraštus, kur noksta gardžiausios vynuogės, kur oras labai lengvas, o kalnai esti tokių spalvų, apie kurias čia niekas neturi supratimo.

— Bet tenai neauga mūsų garbanoti kopūstai! — tarė višta. — Vieną vasarą aš su savo viščiukais gyvenau kaime; ten buvo didelė krūva smėlio, ir mes galėjom po ją kapstytis, kiek norėjom. Dar mums leido vaikščioti į daržą, kur augo kopūstai. Oi, kokie jie buvo žali! Nieko nėra gražesnio už juos!

— Juk kopūstų viena galva visai panaši į kitą! — tarė kregždė. — O iš kitos pusės, čia dažnai esti prastas oras.

— Prie to galima priprasti, — kalbėjo višta.

— Bet čia taip šalta, kad gali sustipti!

— Tai kopūstams kaip tik tinka, — aiškino višta. — Antra vertus, ir pas mus esti šilta! Pavyzdžiui, prieš ketverius metus vasara truko penkias savaites. O karščiai kokie buvo — negalėjai kvėpuoti! Dar atsiminti reikia, kad mes neturim tokių nuodingų sutvėrimų, kurie gyvena šiltuose kraštuose. Nėra ir plėšikų. Tik atskalūnas nelaiko mūsų krašto geriausiu pasauly. Toks nevertas jame gyventi! — Čia višta pravirko. — Aš taip pat esu keliavusi, dvylika mylių pravažiavau pintinėj, ir jokio malonumo kelionėj nemačiau.

— Tiesa, mūsų višta labai išmintinga, — tarė lėlė Berta. — Aš taip pat nemėgstu laipioti po kalnus; tik žiūrėk: čia aukštyn, čia žemyn, čia aukštyn, čia žemyn! Geriau mes vyksim į kaimą, kur daug smėlio, ir vaikščiosim po daržą, kur auga kopūstai.

Ir buvo taip sutarta.

Šeštadienis

— O šiandien pasakosi? — paklausė Jalmaras, kai Olė-Lukojė jį paguldė i lovą.

— Šiandien nėra kada, — atsakė Olė ir ištiesė ant vaiko savo gražų parasoną. — Pažiūrėk į tuos kinus!

Parasonas buvo panašus į didelę kinų taurę su išpieštais mėlynais medžiais ir siaurais tilteliais, kur stovėjo maži kinai ir lingavo galvas.

— Šiandien reikės papuošti rytojaus dienai visą pasaulį! — sakė Olė.— Rytoj šventė, sekmadienis. Aš lipsiu į varpinę patikrinti, kaip dirba bažnyčios kaukai, jie turi nušveisti varpus, kad rytoj gerai skambėtų; paskui eisiu į laukus pažiūrėti, ar vėjas nupūtė dulkes nuo žolės ir lapų. Pagaliau ateis sunkiausias darbas: reikės nukabinti nuo dangaus ir nuvalyti visas žvaigždeles. Aš jas dedu į savo prijuostę, numeruoju kiekvieną žvaigždę ir skylutę, kur ji buvo, kad paskui galėčiau jas vėl sukabinti į tas pačias vietas, kitaip jos prastai laikysis ir kris nuo dangaus viena po kitos!

— Klausyk, mielas Ole-Lukoje! — staiga prabilo kabantis ant sienos senas portretas. — Aš esu Jalmaro senelis ir džiaugiuosi už pasakas, kurias sakai berniukui, bet nereikėtų sukti berniukui galvą nebūtais daiktais. Kabinėti nuo dangaus žvaigždes ir jas valyti juk negalima: žvaigždės tokios pat šviesybės, kaip ir mūsų saulė, todėl jos mums yra gražios.

— Labai dėkui tau, seneli! —atsiliepė Olė-Lukojė. — Dėkui! Tu giminės galva, mūsų pranokėjas, bet vis dėlto aš vyresnis už tave! Aš vyresnis stabmeldys; senieji romėnai ir graikai laikė mane sapnų dievu. Aš lankydavau garsius namus, ir dabar ten laukiamas, ir žinau, kaip elgtis su dideliais ir su mažais. Dabar gali pasakoti pats.

Ir Olė-Lukojė išėjo pasikišęs parasoną po pažasčia.

— Jau negali pasakyti ir savo nuomonės! — burbtelėjo senas portretas.

Jalmaras tada atbudo.

Sekmadienis

— Labas vakaras! — tarė Olė-Lukojė.

Jalmaras linktelėjo jam, pašoko ir apgręžė senelio portretą veidu į sieną, kad vėl nesikištų į kalbą kaip vakar.

— O dabar man sakyk tokias pasakas: apie penkis žalius žirnius, gimusius vienoj ankšty, apie gaidžio koją, merginusią vištos koją, ir apie adomą adatą, norėjusią būti siuvama adata, — pasakė Jalmaras.

— Bet gerų daiktų po truputį!—atsiliepė Olė-Lukojė. — Geriau aš ką tau parodysiu. Aš tau parodysiu savo brolį, jis taip pat vadinasi Olė- Lukojė, bet jis niekam nesirodo daugiau kaip kartą gyvenime. O jei jau pasirodė, ima žmogų, sodina ant savo arklio ir sako jam pasakas. O jis dvi pasakas temoka: viena iš jų tokia graži, jog ir apsakyti negali, bet užtat kita... nėra žodžių išreikšti, kokia ji baisi!

Olė-Lukojė apkabino Jalmarą, prinešė prie lango ir tarė:

— Tuojau tu pamatysi mano brolį, kitą Olę-Lukoję. Žmonės jį vadina Giltine. Matai, jis visai ne toks baisus, kaip atrodo iš paveikslų, kur jis piešiamas nuogais kaulais. Drabužis išsiuvinėtas sidabru, kaip husarų munduras; ant pečių plevėsuoja juodo aksomo apsiaustas... Žiūrėk, kaip jis joja!

Ir Jalmaras pamatė Olę-Lukoję raitą lekiant kaip vėjas ir sodinant ant savo arklio senus ir mažus.

Vienus jis sodino prieš save, kitus užpakaly, bet pirma vis klausė:

— Kokie tavo pažymiai?

— Geri! — atsakinėjo visi.

— Parodyk gi! — reikalavo jis.

Reikėjo rodyti. Tuos, kurie turėjo gerus pažymius, jis sodino prieš save ir jiems pasakojo smagią pasaką, o tuos, kur turėjo prastus pažymius, sodino užpakaly savęs ir pasakojo jiems baisią pasaką. Jie drebėjo iš baimės, verkė ir mėgino nušokti nuo arklio, bet negalėjo, nes tvirtai buvo priaugę prie balno.

— Bet Giltinė — puikus Olė-Lukojė!—tarė Jalmaras.—Aš visai jo nebijau!

- Ir nereikia bijoti! — pasakė Olė. —Tik žiūrėk, kad turėtum gerus pažymius.

— Tai geras pamokymas! — atsiliepė senelio portretas. - Vadinas, kartais naudinga pasakyti savo nuomonę.

Ir jis tuo džiaugėsi.

Štai ir visa Olės-Lukojės istorija! O vakare tegu jis pats tau ką papasakoja.

3593 žodžiai (Skaitysite 20 min.)
Pasakos
  10 - 16 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU