Paikutis

buvo didžiai mylimi, o mažiausiojo nei tėvai, nei broliai neužkentė, kasdien jį paikučiu apjuokdavo. Jei broliams koks drabužis nepatikdavo, šitas turėdavo sudėvėti; jei koks valgis aniems neskanus, šitam pristumdavo; jei anuodu ko prašydavo, visa gaudavo, o šitas nieko; jei broliai kokio darbo nemėgdavo, šitam užkraudavo. Taip jam teko kasdien kiaules ganyti, kadangi abu broliai to darbo vengė.

Diena po dienos vis tas pačias kiaules beganydamas, jaunasis brolis įsigeidė patirti, ar anoj pusėj girios žmonės gyvena. Kiaules palikęs, traukė vieną rytą į girią, antro krašto ieškodamas. Visą dieną ėjęs, galo nepriėjo, o suvalgęs savo priešpiečius, įlipo į medį ir čia prisirišęs pernakvojo. Antrą dieną eidamas, suvalgė savo pietus, o vakare, žvėrių prisibijodamas, vėl į medį įlipo ir permiegojo. Trečią dieną, taką per girią mindamas, suvalgė ir savo pavakarius, bet girios krašto nepriėjo. Tik ketvirtos dienos rytą, ant šakų tupėdamas, išgirdo gaidžius begiedant, pagal tą balsą išėjo į pagirį ir atrado miestą. Į miestą įėjęs, stebėjosi, kiek daug čia žmonių, ir vieną paklausė, kodėl tiek žmonių gatvėmis bėgioja raudodami ir kodėl namai juodais milais apkloti. Tas jam atsakė:

—      Iš kur atėjai, kad nežinai — rytoj slibinui atiduos karaliaus dukterį, kuriai šį kartą iš viso miesto mergaičių burtai krito. O slibinas grūmojo visą miestą išnaikinsiąs, jei jam rytoj mergaitės neduosią.

—      O kodėl niekas tokio bjauraus slibino neužmuša?

Šis vėl atsakė:

—      Kad jis labai smarkus, visi jo bijo. Karalius žada savo dukterį ir visą karalystę po savo galvos atiduoti, jei kas mergaitę nuo slibino išvaduotų, bet niekas neapsiima.

— Na, tai aš apsiimsiu! Vesk mane pas karalių!

Ten nuėjęs, pasisakė norįs slibiną nugalėti ir karalaitę išvaduoti.

Kiti jį laikė pagyrų puodu netaukuotu. O karalius pradžiugo, nors vieną drąsų radęs, ir liepė jam sunešti visokių ginklų: kardų, ragotinių, mėtyklių, šautuvų, šarvų, kirvių ir šiaip dar ko. Bet jis tik pajėgų kirvį pasiskyrė, sakydamas:

—      Su kitais padargais apsieiti nemoku, bet kirvį pratęs vartoti.

Iš to vieni juokėsi, o kitas sau pagalvojo: „Ką tas paikutis slibinui su kirviu padarys!"

Rytojaus dieną karalius savo dukterį nuvedė į girią ir, geležiniais pančiais prie medžio prirakinęs, verkdamas parėjo, o paikutis pasilikęs ėmė laukti slibino. Buvo šaltas rytas, tai jis pagalvojęs prisikirto malkų ir netoli karalaitės susikūrė ugnį šildytis.

Ugnį bekūrenant, ir slibinas atslenka šnypšdamas, nasrus išžiojęs. Bet paikutis, slibinui artyn priėjus, kaip pagriebs smagoką liepsnojantį nuodėgulį, kaip smogs jam tiesiog į išžiotus nasrus. O paskui visas tas degančias malkas jam į gerklę įmurdė.

Slibinas kad ims rėkti nesavu balsu ir ant žemės raitytis. Tuoj paikutis, su kirviu prišokęs, pradėjo jį kapoti lyg kokį medį. Nurentė galvą, surantė uodegą į gabalėlius.

Karaliaus duktė, netoli būdama, visa tai matė; iš pradžių drebėjo, paskui jau džiaugėsi. O nuo medžio atrišta, savo gelbėtoją apkabinus bučiavo, nes jau nesitikėjo gyva išliksianti.

Prieš vakarą karalius, atėjęs pažiūrėti, rado slibiną surantytą, o drąsųjį vyrą ant karalaitės kelių galvą padėjusį ir bemiegantį. Jis labai nudžiugo ir iš to džiaugsmo ėmė verkti, savo karžygį apsikabinęs. Dabar paikutis tarp visų buvo garbingiausias ir karaliaus didžiai mylimas.

Po vestuvių paikutis įsigeidė savo tėvus aplankyti, o jaunoji pačiutė apsiėmė jį palydėti. Paauksuotoj karietoj važiavo juodu per girią į jo tėviškę. Netoli pagiry liepė jis vežimą sustabdyti ir, savo senaisiais skarmalais apsivilkęs, vėl ėjo kiaulių varinėti, kaip buvo papratęs. O savajai liepė pas jo tėvus nakvynės prašytis, dėtis jo nepažįstant ir niekuo nesistebėti.

Ta taip ir padarė. O paikutis, kiaules be skerdžiaus atradęs, paganė ir vakare, vis pyškindamas ir rėkaudamas, parvarė namo kaip visados. Tik buvo girdėti: „Jukš, degloji! Jukš, baltoji!" Tėvas išbėgęs jį sudraudė, kad tik nors tylėtų. Bet jis dar smarkiau rėkavo. Antrą kartą tėvas jį sudraudė, sakydamas:

—      Karalaitė pas mus apsilankė.

Bet jis paikas dėjosi ir atsakė:

—      Kas man rūpi karalaitė: aš kiaules turiu suvarinėti! O tos manęs jau menkai teklauso, labai išdykusios, niekam neganant, todėl turiu ir smarkiau surikti.

Į trobą įėjęs, atsisėdo kaip pirmiau ir valgo vakarienę. Tėvas pradėjo iš tolo klausinėti, kur taip ilgai buvęs.

—      Buvau anapus girios pažiūrėti, ar ir ten žmonių gyvenama, o radau daugiau, nekaip pas mus. Jie mane labai meiliai priėmė, geriau kaip namie, ir galiausiai mane padarė savo karalium.

Tėvas tik pečius patraukė ir daugiau nieko nebeklausinėjo. O motina tuo tarpu triūsėsi, norėdama svečius pamylėti, ir, valgį pritaisius, bijojo tokiai aukštai poniai įnešti. Siuntinėjo vieną ir kitą, bet niekas nėjo, visi baugštėsi. Pagaliau pasakė paikutis:

—      Kad niekas nenori nešti, tai aš tą valgį įnešiu. Karalaitė manęs nesuės: mane ji labai gerai pažįsta, o aš didžiai ją myliu, ji gali būti mano pačiutė.

Motina, į jį pažiūrėjusi, galvą kraipė sau dūsaudama, kad jis tebėra toks pat, nė kiek ne gudresnis, bet visgi padavė dubenį įnešti.

Paikutis, paėmęs ir įnešęs mėsos dubenį, tik trėkšt jį ant stalo ir sukūlė, net mėsa išsirito.

—      Te, imk! — pasakė ir išbyzino.

O motina, pro plyšį žiūrėdama, viską matė ir laukan išėjusi sūnų pabarė, kodėl jis taip negražiai pasielgęs.

—      Je, prie kiaulių būdamas, geriau neišmokau.

—      Ganęs neganęs, vis toks pat,— atsakė motina.

Antrą kartą paikutis įnešė sriubos dubenį ir vėl pasakė:

—      Imk, štai putra! — ir tik trėkšt į stalą, kad viskas aptiško ir karalaitės marginiai sušlapo. Tai padaręs, vėl išdemžė, o karalaitei vieni juokai.

Išėjusį sūnų motina vėl ėmė barti:

—      Tu karalaitei ir marginius su laistei, gėdykis!

—      Man rodos, ji turės ir kitus,— atsiliepė sūnus.

Pagaliau, ir bulvių įnešęs, išvertė jas į karalaitės sterblę sakydamas:

—      Te, imk!

O ta iš juoko mažne pastipti galėjo.

Visiems gulti einant, motina klausė paikutį:

—      O kur tu dabar gulsi: tavo senojoj vietoj broliai įsigūžtė, turėsi eiti į tvartą, ten sau kinį taisytis, čia juk nėra tau vietos.

Jis atsakė:

—      Tai aš einu pas karalaitę, kad čia man vietos nėra. Karalius tvarte neguli.

—      Visada buvai paikutis,— sakė motina ir visi kiti,— bet dabar visai niekus kalbi! Ką tu sau galvoji? Karalaitė tave priims?! Bandyk eiti, trilinkas išlėksi, kaip nebuvęs!

—      Na, matysit, kaip mane karalaitė priims, ji manęs jau laukia, ji mano pačiute.

— Kva! kva! kva! — visi nusijuokė ir nuėjo kas sau gulti, o paikutis — tiesiai pas karalaitę. O ta, žinai, savo vyrą meiliai priėmė, vis dar juokais tverti negalėdama.

Antrą rytą koks buvo stebuklas tėvams ir broliams, kai paikutis, puikiai apsitaisęs, su pačiute pasirodė. Visi su juo važiavo pas jo uošvį apsilankyti ir vis stebėjosi, kaip paikutis galėjęs palikti karalium. Į jų puotą ir aš buvau pakviestas, o ten pasiviešėjęs, ant dovanoto pyraginio arklio parjojau.