Pasaka apie jaunikaitį, išėjusį baimės mokytis

Turėjo tėvas du sūnus, vyresnysis buvo gudrus ir sumanus, – ką paima, tą padaro, o jaunėlis – kvaišelis, nieko neišmanė, nieko negalėjai jo išmokyti. Žmonės, jį matydami, sakė:

– Tai turės tėvas su juo vargelio!

Kai tik koks reikalas ar darbas – vis vyresniajam, vis jam. Tik kai tėvas siųsdavo jį ko atnešti, o metas būdavo vėlus arba jau visai įnaktėję ir dar jeigu reikėdavo eiti per kapines arba šiaip kokią šiurpią vietą, tada jis sakydavo:

– Ne, tėve, ten aš neisiu, man baisu!

Mat bijojo. Arba kai kartais vakare, susėdę prie krosnies, būdavo, pradės pasakoti visokiausias istorijas, kurių klausantis kūnas pagaugais eina, žiūrėk, tūlas neiškentęs ir sako: „Oi, kaip baisu!“ O jaunėlis sėdi sau kamputyje, klausosi ir negali suprasti, ką gi visa tai reiškia.

– Visi tik ir gąsčiojasi: „Oi, kaip baisu! Oi, kaip baisu!“ O man nebaisu. Tai, matyt, irgi toks dalykas, apie kurį aš nieko neišmanau.

Ir štai vieną kartą tėvas jam sako:

– Klausyk, sūnau, gana tau kampe tupėti. Esi jau nebemažas, vyras iš stuomens ir iš liemens, laikas būtų ir tau ko nors pramokti, kad galėtum pats sau duoną pelnyti. Matai, kaip tavo brolis stengiasi, o iš tavęs kaip iš žilo ožio – nei pieno, nei vilnos.

– Oi, tėveli, aš mielai norėčiau ko nors išmokti, o labiausiai norėčiau išmokti baimės, apie tai aš dar ničnieko neišmanau.

Vyresnysis, tai girdėdamas, nusijuokė ir pagalvojo sau: „Dievulėliau, na ir kvailumas to mano brolio! Nieko doro iš jo neišeis: koks gimė, toks jau ir mirs.“

Tėvas atsiduso ir sako:

– Baimės tu išmoksi, bet duonos sau iš to nepelnysi.

Po kiek laiko užėjo pas juos į namus zakristijonas. Pasiskundė jam tėvas, pasibėdojo, kad jaunėlis jo sūnus toks niekam tikęs, nieko neišmano ir nieko išmokti nenori.

– Jūs tik pamanykit, klausiu, kaip jis mano pelnyti

sau duoną, o jis man – noriu išmokti baimės.

– Jeigu tik tiek, tai šito jis gali pas mane išmokti. Atsiųskit jį man, aš jau jį pralamdysiu.

Tėvas sutiko. „Kaip ten bus, taip, vis jau vaikas nors kiek prasitrins“, – pagalvojo.

Priėmė zakristijonas bernioką į savo namus ir pristatė varpais skambinti. Po kelių dienų prižadino apie vidurnaktį, liepia keltis, lipti į varpinę ir skambinti. „Dabar tu sužinosi, kas yra baimė“, – pagalvojo zakristijonas ir pirma pats slapčia įslinko į varpinę. Berniokas užlipo į viršų, apsigręžė ir jau ims virvę, ogi žiūri – ant laiptų tiesiai priešais varpinės angą kažkokia balta žmogysta stovi.

– Kas ten? – sušuko jis.

Bet žmogysta nieko nesako – stovi ir nė krust.

– Atsakyk man, – sušuko berniokas, – arba nešdinkis šalin, tau čia nėra ko veikti vidury nakties!

Bet zakristijonas stovi ir nejuda iš vietos, kad berniokas pamanytų, jog pasirodė vaiduoklis. Berniokas sušuko antrąsyk:

– Ko tau čia reikia? Sakyk, jeigu esi padorus žmogus, kitaip nutrenksiu tave nuo laiptų!

„Na jau, na jau, ims mat ir nutrenks“, – pagalvojo sau zakristijonas, bet sakyti nieko nesakė – stovėjo kaip stulpas, ir tiek. Berniokas šūktelėjo jam trečiąsyk, bet kai ir vėl nieko neišgirdo, įsibėgėjo ir kad stums vaiduoklį, tas ir nudardėjo laiptais žemyn – nusirito per dešimt pakopų ir sudribo kampe. O berniokas paskambino varpais, sugrįžo namo, netaręs nė žodžio, atsigulė į lovą ir pučia į akį. Zakristijono pati laukė laukė savo vyro, o jo vis nėra ir nėra. Galų gale pradėjo baimintis, prižadino bernioką ir paklausė:

– Ar nežinai, kur mano vyras? Jis pirma tavęs užlipo į varpinę.

– Nežinau, – atsakė berniokas, – stovėjo ten kažkas ant laiptų priešais varpinės angą, bet kad nieko man neatsakė ir nenorėjo iš ten trauktis, tai palaikiau jį kokiu nevidonu ir nudardinau laiptais. Nueikit pažiūrėti, gal ten jis ir buvo; jeigu taip, tai gaila būtų.

Zakristijono pati nubėgo į varpinę ir rado ten vyrą, – gulintį ir vaitojantį – koją mat nusilaužęs. Parnešė jį namo ir verkdama klykdama nulėkė pas bernioko tėvą.

– Tai pridarė, tai pridarė tas tavo vaikas! – šaukė ji. – Nustūmė nuo laiptų mano vyrą ir nulaužė jam koją. Atsiimk tą savo nenaudėlį, kad jo ir kojos nebūtų mūsų namuose!

Tėvas išsigando, nubėgo pas zakristijoną ir kad ims barti sūnų:

– Bijok Dievo, vaike! Kokias čia dabar eibes išdarinėji! Galgi nelabasis tave apsėdo!

– Tu tik paklausyk, tėve, – atsakė sūnus, – aš čia visai nekaltas. Jis stovėjo ten naktį kaip koks piktadarys, aš nežinojau, kas jis toks, tris sykius sakiau, kad atsilieptų arba eitų šalin.

– Ak, – tarė tėvas, – man su tavim vienos bėdos. Eik tu nuo mano galvos, kad aš tavęs daugiau akyse nematyčiau.

– Gerai, tėve, mielai, tik palauk, kol išauš, tada aš išeisiu į žmones ir mokysiuos baimės, dabar gi nemoku nieko, iš ko galėčiau sau duoną pelnyti.

– Mokykis, ko tik nori, – tarė tėvas, – man vis tiek. Še tau penkiasdešimt talerių, imk juos ir eik kur akys veda, kur kojos neša, tik niekam nesakyk, iš kur esi, ir kas tavo tėvas, kad man nereikėtų dėl tavęs prieš žmones akių svilinti.

– Gerai, tėve, tegu bus, kaip tu nori. Jeigu nieko daugiau neliepsi, tai padaryti man nebus sunku.

Ir kai tik prabrėško, įsikišo į kišenę tėvo duotus penkiasdešimt talerių ir išėjo į platų vieškelį – eina ir bamba sau panosėje:

– O kad suimtų mane baimė! O kad suimtų mane baimė!

Tuo metu pasivijo kažkoks žmogus ir išgirdo jį taip su savim kalbantis; paėjo jiedu galiuką ir pamatė kartuves, tas žmogus ir sako:

– Va, antai stovi medis, kur septynetas su virvininko dukteria vestuves kėlė, o dabar skraidyti mokosi. Atsisėsk po tuo medžiu ir palauk, kol sutems, tada sužinosi, kas yra baimė.

– Jeigu tik tiek tereikia, – atsakė berniokas, – tai čia man vienas juokas, ir jeigu taip lengvai išmoksiu baimės, atiduosiu tau savo penkiasdešimt talerių, tik ateik čionai rytoj iš pat ryto.

Nuėjo berniokas prie kartuvių, atsisėdo po jomis ir laukia, kol ateis vakaras. O kad pasidarė šalta, tai susikūrė ugnį. Tačiau apie vidurnaktį pakilo toks žvarbus vėjas, kad ir ugnis nevaliojo jo sušildyti. Matydamas, kaip vėjas sūpuoja pakaruoklius, ir jie trankosi kits į kitą, berniokas pagalvojo: „Tau čia apačioj prie ugnies šalta, o koks turi būti šaltis tiems, kur ten aukštai kadaruoja.“ Ir kad buvo geros širdies, tai pasistatė kopėčias, užlipo viršun, atrišo vieną po kito ir visus septynis nukėlė žemėn. Paskui pakurstė ugnį, įpūtė ir susodino visus aplinkui, kad sušiltų. Tačiau pakaruokliai sėdėjo ir nekrutėjo,

o ugnis jau persimetė į jų drabužius. Tada jis tarė:

– Saugokitės, kad nesudegtumėt, jei ne, vėl patempsiu ten aukštai!

Bet negyvėliai negirdi, tyli ir nepaiso, kad dega jų skarmalai. Tada berniokas supyko ir tarė:

– Jeigu patys nesisaugot, tai aš nieko negaliu jums padėti, o sudegti su jumis nenoriu.

Ir vieną po kito visus vėl sukabino į kartuves. Paskui atsisėdo prie ugnies ir užmigo. Rytą ateina anas žmogus pasiimti penkiasdešimt talerių ir sako:

– Na, dabar jau žinai, kas yra baimė?

– Ne, – atsakė vaikinas, – iš kur aš žinosiu? Tie ten, viršuje, nė burnos nepravėrė ir pasirodė tokie kvaili, kad vos nesudegino paskutinių savo drapanų.

Suprato žmogus, kad negaus tų penkiasdešimt talerių, ir nuėjo sau sakydamas:

– Šitokio dar kaip gyvas nebuvau sutikęs.

O berniokas taip pat patraukė savo keliais. Eina ir vėl bamba panosėje:

– O kad suimtų mane baimė! O kad suimtų mane baimė!

Išgirdo tuos jo žodžius eidamas iš paskos vežėjas ir klausia:

– Kas tu toks?

– Nežinau, – atsakė berniokas. Vežėjas toliau klausinėja:

– Iš kur tu?

– Nežinau.

– Kas tavo tėvas?

– Negaliu sakyti.

– Ką tu ten visą laiką bambi sau panosėje?

– Ak, – atsakė vaikinas, – norėčiau, kad suimtų mane baimė, bet nemoku, ir niekas manęs to neišmoko.

– Liaukis niekus tauškęs, – tarė vežėjas, – eik su manim, aš pabandysiu tave kur nors įtaisyti.

Gerai, eina vaikinas su vežėju. Vakare prieina jie smuklę – čia pernakvos. Vos tik įkėlė jis koją pro duris ir vėl garsiai tarė:

– O kad suimtų mane baimė! O kad suimtų mane baimė!

Smuklininkas, tai išgirdęs, nusijuokė ir sako:

– Jeigu jau taip labai trokšti, tai to gero nesunku būtų čia patirti.

– Ak, nekalbėk šitaip, – tarė smuklininko pati, – ne vienas smarkuolis jau padėjo čia savo galvą, būtų skaudu ir gaila, jeigu ir šios skaisčios akys dienos šviesos nebeišvystų.

Bet vaikinas tarė:

– Kad ir kaip sunku būtų, aš vis tiek noriu šito išmokti, dėl to juk ir iš namų išėjau.

Ir tol nedavė ramybės smuklininkui, kol tas nepapasakojo, jog netoliese esanti užburta pilis, kur ko jau ko, o baimės tai tikrai būtų galima išmokti, jeigu tik kas sutiktų ten tris naktis pernakvoti. Už tokio narsuolio karalius išleistų savo dukterį, o ji tokia graži, kad gražesnės merginos niekas pasaulyje nėra regėjęs; be to, pilyje slypį didžiuliai turtai, saugomi piktųjų dvasių, tada jie būtų atkerėti, ir koks nors vargšas galėtų tapti dideliu turtuoliu. Jau daug kas ėję į tą pilį, tik dar neatsiradę tokio, kuris būtų iš ten sugrįžęs.

Kitą rytą vaikinas nuėjo pas karalių ir sako:

– Jeigu leistumėt, aš norėčiau tris naktis pabūti užburtoje pilyje.

Karalius nužvelgė jį, vaikinas jam patiko, ir tarė:

– Gerai, ir dar leidžiu tau paprašyti trijų dalykų, bet tai turi būti negyvi daiktai, juos galėsi pasiimti į pilį.

Vaikinas atsakė:

– Jeigu taip, tai prašom duoti man ugnies, tekinimo stakles ir varstotą su peiliu.

Karalius liepė visus tuos daiktus dar dieną nunešti į pilį. O kai pradėjo temti, nuėjo ten ir vai-

kinas, viename kambaryje susikūrė ugnį, šalia pasistatė varstotą, pasidėjo peilį, o pats atsisėdo ant tekinimo staklių.

– O kad suimtų mane baimė! – tarė jis. – Bet, matyt, ir čia šito neišmoksiu.

Apie vidurnaktį atsikėlė – pakurstys ugnį, kad geriau degtų. Tik pūstelėjo, ir kad suriks kas iš kampo:

– Miau, miau! Oi, kaip mums šalta!

– Ak jūs, kvaišos! – sušuko jis. – Ko rėkiat? Jeigu šalta, tai eikit šen, sėskitės prie ugnies ir šildykitės.

Ir vos tik ištarė tuos žodžius, padrykt prie jo dvi didžiulės, juodos katės, atsitūpė iš šalių ir įsistebeilijo savo baisiomis žėrinčiomis akimis. Patupėjo valandėlę, sušilo ir sako:

– Drauguži, gal sulošiam kortomis?

– Kodėl gi ne, – atsakė jis. – Bet pirma parodykit savo letenas.

Katės iškišo nagus.

– Oho! – tarė jis. – Na ir ilgumėlis jūsų nagų! Palaukit, aš juos kiek apkarpysiu.

Tai pasakęs, čiupo kates už pakarpos, užkėlė ant varstoto ir priveržė joms letenas.

– Iš nagų pamačiau, kas jūs tokios, – tarė jis, – ir nebenoriu lošti su jumis kortomis.

Užmušė kates ir išmetė lauk į vandenį. Tik spėjo tas dvi nugalabyti ir jau sėdosi atgal prie ugnies, ogi kad pasipils iš visų pašalių ir pakampių juodos katės ir juodi šunys su ugnimi žėrinčiomis grandinėmis ant kaklų, kad lenda, kad lenda, juo tolyn, juo daugyn, nėra kur nuo jų bedėtis. Ir dar bjauriai stūgauja, trypia ugnį, sklaido ją į šalis ir taikosi užgesinti.

Valandėlę jis ramiai žiūrėjo žiūrėjo, bet galų gale neiškentė, stvėrė peilį ir sušuko:

– Šalin iš čia, bjaurybės! – ir puolė jas su peiliu. Dalis pabaisų spėjo pasitraukti į šalį, kitas paklojo vietoje ir išmetė į kūdrą. Paskui sugrįžo atgal, įpūtė ugnį ir atsisėdo šildytis. Šitaip besėdint pradėjo merktis akys ir marinti miegas. Apsidairė aplinkui, žiūri – kampe didelė lova bestovinti.

– To man kaip tik ir reikia, – tarė jis ir atsigulė. Dar nespėjo akių sudėti, ir kad pradės lova pati važinėti, kad duoda, kad duoda po visą pilį.

– Čia tai man patinka, – tarė jis, – tik dar greičiau, dar greičiau!

Lova kad pasileis lėkti, lyg būtų šešiais arkliais pakinkyta, per slenksčius, per laiptus, aukštyn, žemyn, ir staiga tik keberiokšt apvirto kojomis į viršų ir užgulė jį lyg koks kalnas. Bet vaikinas švyst švyst nusimetė apklotus ir pagalves, išlindo iš po lovos ir sako:

– Dabar tegu važinėjasi, kas tik nori! Atsigulė prie ugnies ir išmiegojo ligi ryto.

Rytą atėjo karalius ir, kai pamatė jaunikaitį, gulintį ant žemės, pamanė, kad vaiduokliai jį nugalabijo, kad jis jau nebegyvas. Ir sako:

– Gaila, gražus buvo jaunikaitis.

Išgirdęs tuos žodžius, vaikinas atsikėlė ir sako:

– Buvo ir dar tebėra.

Karalius nustebo, bet kartu ir apsidžiaugė, pasiteiravo, kaip jam sekėsi.

– Gerai, – atsakė vaikinas, – viena naktis jau praėjo, praeis ir kitos dvi.

Kai sugrįžo jis pas smuklininką, tas net akis išpūtė.

– Netikėjau, – tarė, – kad pamatysiu tave gyvą. Ar sužinojai, kas yra baimė?

– Ne, – atsakė vaikinas, – viskas veltui. O, kad man kas apsakytų, kas tai yra!

Antrą naktį jis vėl nuėjo į pilį, atsisėdo prie ugnies ir vėl gieda savo seną giesmelę:

– O kad suimtų mane baimė!

Vidurnaktį pasigirdo trenksmas, bildesys, iš pradžių dar pakenčiamas, bet kuo tolyn, tuo garsyn,

paskui vėl trupučiuką pritilo, o galiausiai kad suriks, kad sustaugs kas, ir tik šlumšt iš kamino – ir išvirto jam po kojų pusė žmogaus.

– Ei! – sušuko vaikinas. – O kur kita pusė? Šitos maža!

Vėl kilo baisus triukšmas, tik siaudžia, tik kaukia, paskui šlumšt iš kamino – nukrito po kojų ir antroji pusė.

– Palauk, – sako vaikinas, – pirma įpūsiu tau ugnį. Įpūtęs atsigręžė, žiūri – abi pusės suaugusios į vieną, o kur pirma sėdėjo jis, dabar plerpso baisi žmogysta.

– O ne, šitaip nebuvo derėta, – sako vaikinas, – suolas mano.

Žmogysta norėjo jį nustumti, bet vyrukas nepasidavė – nugrūdo tą žemėn ir vėl atsisėdo į savo vietą. Tada iš kamino pradėjo kristi dar daugiau tokių žmo gystų – tik virsta, tik virsta viena po kitos. Atsinešė jos devynis žmogaus blauzdikaulius ir dvi kaukoles, sustatė ir ėmė žaisti kėgliais. Vaikinui irgi kilo noras pažaisti, jis ir sako:

– Klausykit, gal ir mane priimtumėt?

– Žaisk, jeigu turi pinigų.

– Pinigų aš turiu užtektinai, – atsakė jis, – tik jūsų rutuliai ne visai apvalūs.

Paėmė jis kaukoles, įspraudė į stakles ir aptekino.

– Na va, tokios jau geriau riedės, – tarė. – Eime, dabar tai bent pažaisim!

Įsileido jis į žaidimą ir prakišo šiek tiek pinigų, bet kai išmušė dvyliktą, viskas pradingo. Tada jis atsigulė ir ramiai užmigo.

Kitą rytą ateina karalius pasižiūrėti, kas čia nutiko naktį.

– Na, kaip sekėsi šį sykį? – paklausė.

– Žaidžiau kėgliais ir prakišau kelis skatikus, – atsakė vaikinas.

– Ir nebuvo baisu?

– Ne, kur ten, – atsakė vaikinas, – labai smagiai praleidau laiką. O, kad aš žinočiau, kas yra baimė!

Trečią naktį jis vėl atsisėdo ant savo staklių ir nepatenkintas murma sau panosėje:

– O kad suimtų mane baimė!

Apie pusiaunaktį pasirodė šeši didžiuliai vyrai ir įnešė karstą.

– Aha, ar tik nebus čia mano pusbrolis, kur prieš kelias dienas numirė, – tarė vaikinas, pamojo pirštu ir sušuko: – Eikš, pusbroli, eikš!

Vyrai padėjo karstą ant žemės, o vaikinas priėjo, nukėlė antvožą, žiūri – guli numirėlis. Palietė jo veidą – šaltas kaip ledas.

– Palauk, – tarė, – aš tave sušildysiu.

Priėjo prie ugnies, pasišildė ranką ir pridėjo numirėliui prie veido, bet tas kaip buvo, taip ir liko šaltas. Tada iškėlė lavoną iš karsto, atsisėdo prie ugnies ir, pasiguldęs ant kelių, ėmė trinti jam rankas, kad kraujas pradėtų vaikščioti. Kai ir tai nieko nepadėjo, dingtelėjo galvon mintis: „Jeigu guli lovoje dviese, tai sušyli vienas nuo kito“, – nunešė numirėlį į lovą, užklojo ir pats atsigulė šalia. Po kiek laiko numirėlis sušilo ir pradėjo krutėti. Vaikinas ir sako jam:

– Matai, pusbroli, ar aš tavęs neatšildžiau!

Bet numirėlis staiga pasikėlė karste ir kad suriks:

– Dabar aš tave pasmaugsiu!

– Ak, tai šitaip tu man atsidėkoji? – tarė vaikinas. – Gerai, tuoj aš tave vėl į karstą įkišiu.

Pakėlė, įmetė į karstą ir užvožė antvožą. Tada atėjo tie šeši vyrai ir išnešė jį vėlei.

– Nebaisu man, ir tiek, – tarė jis, – matyt, niekada čia baimės neišmoksiu.

Tuo laiku įėjo vyras, didesnis už visus anuos ir labai baisus pažiūrėti. Jis buvo senas, su ilga žila barzda.

– Ak tu, pamply! – sušuko jis. – Tuoj sužinosi, kas yra baimė, – netrukus turėsi mirti.

– Na, na, tik ne taip greitai! – atsakė vaikinas. – Jeigu jau reikės man mirti, tai pirma pasiklausk, ar aš sutiksiu.

– Aš tave jėga priveiksiu, – tarė pabaisa.

– Pala pala, nesistatyk taip labai. Nors tu ir stiprus, bet ir aš ne silpnesnis už tave, o gal net ir stipresnis.

– Pažiūrėsim, – tarė senis, – jeigu tu būsi stipresnis, tada aš paliksiu tave gyvą. Eikš, pabandysim.

Nusivedė vaikiną tamsiais koridoriais į kalvę, paėmė kirvį ir vienu smūgiu suvarė į žemę priekalą.

– Aš dar geriau moku, – tarė vaikinas ir priėjo prie kito priekalo.

Senis atsistojo šalia pasižiūrėti, kas čia bus, ir jo žila barzda nukaro ligi žemės. Vaikinas čiupo kirvį, vienu smūgiu perskėlė priekalą ir sužnybo seniui barzdą.

– Na štai, tu ir mano rankose, – tarė, – dabar ne man, o tau reikės mirti.

Pastvėrė geležinį strypą ir kad ims austi jam kailį; tol pliekė, kol senis pradėjo inkšti, maldauti, kad nustotų, už tai didžius turtus žadėdamas. Vaikinas ištraukė kirvį ir paleido senį. Senis nuvedė jį į pilį ir parodė rūsyje tris skrynias, pilnas aukso.

– Viena dalis to aukso yra neturtėliams, – tarė jis, – kita – karaliui, trečia – tau.

Tuo metu išmušė dvyliktą, ir vaiduoklis pradingo – jaunikaitis liko tamsoje.

– Vis tiek kaip nors iš čia išsikrapštysiu, – tarė jis. Pušinėdamas, grabaliodamas aplinkui, susirado

kelią į kambarėlį ir užmigo prie savo ugniakuro.

Kitą rytą atėjo karalius ir sako:

– Na, dabar jau turbūt sužinojai, kas yra baimė?

– Ne, – atsakė jis, – kur ten sužinosi! Buvo atėjęs mano velionis pusbrolis, paskui kažkoks barzdočius, tas parodė man rūsyje daug pinigų, bet kas yra baimė, nė vienas nepasakė.

Tada karalius tarė:

– Tu atkerėjai pilį ir dabar gali vesti mano dukterį.

– Visa tai labai gerai, – atsakė jaunikaitis, – bet aš vis dar nežinau, kas yra baimė.

Ir buvo atneštas iš rūsio auksas, ir iškeltos vestuvės, tačiau kad ir kaip jaunasis karalius mylėjo savo žmoną, kad ir kaip džiaugėsi, vis tiek kur buvęs, kur nebuvęs vis kartojo:

– O kad suimtų mane baimė! O kad suimtų mane baimė!

Galų gale karalienei nusibodo tos jo kalbos. Kartą jos kambarinė ir sako:

– Aš jums padėsiu, sužinos jis, kas yra baimė. Nuėjo prie upelio, tekančio per sodą, ir parsi-

nešė pilną kibirą gružlių. Naktį, kai jaunasis karalius miegojo, karalienė nutraukė nuo jo apklotą ir šliūkštelėjo visą kibirą šalto vandens su gružliais. Žuvytės ėmė spurdėt aplinkui, karalius pabudo ir kad pagaus šaukti:

– Oi, žmonele, kaip man baisu, kaip baisu! Taip,

dabar aš žinau, kas yra baimė!

3796 žodžiai (Skaitysite 21 min.)
Brolių grimų pasaka
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU