Pasaka apie vorą

Medyje tupėjo voras. Saulė šildė, ir vargšas nepajuto, kaip užmigo\

Užmigęs skanius vabzdžių kumpius susapnavo, šviežius, dūmu kvepiančius, ant iešmų pamautus. Pamiklino kojeles... Kad griebs!..

Ir iškrito iš medžio.

Iškrito ir sprandą nutrūko.

Vaje! Kas daryti? Toks plyšys... Vandens pribėgs už apykaklės, kai lietus užšnarins. O debesys jau renkasi, į baisią krūvą stumiasi.

Patvoryje zirzė musė. Su lenkta adata ir plonu siūlu peteliškėms sukneles raukė.

—      Pagelbėk, kaimynėle, — paprašė voras.— Matai, kokia nelaimė man...

—     Vieni niekai! — atšovė musė.— Tik tupėk ir nekrutėk!

Viens — įvėrė adaton siūlą. Du — vorui ant nugaros atsistojo. Trys — dūrė keletą kartų iš eilės. Keturi — galus surišo.

—      Ar jau? — niežti sprandą vorui.

—      Nesimuistyk! Irgi mat!

Žvilgt siuvėja j savo darbą atsimerkus, žvilgt užsimerkus. Pasirodė jai, kad nestipriai sukabinta. Vėl plyš vorui apykaklė, vėl ją gaišins, o peteliškės ką pasakys? Visos užkviestos j žiogų balių ir visos nori būti gražios! Viens — musė storą siūlą įvėrė, du — keliskart dūrė, trys — kiek jėgų turėdama, sutraukė... Ir štai jau nebe siūlė — kietas kietas mazgas.

Dabar nebesuks voras jai galvos,— šimtą metų laikys!

Kaip musė siuvo, visas kiemas girdėjo, bet tylėjo. | nemalonę pateksi — mažmožio pasiūti neprisiprašysi.

—      Kuo aš tau atsilyginsiu, kaimynėle? — susigraudinęs dėkojo voras.

—      Būk sveikas! Aš — ne lupikautoja. Mėgstu dirbti!

Voras, likęs vienas, čiupt sau už nugaros.

Vaje! Ogi kuprotas...

...Nuo to nelaimingo atsitikimo daug laiko bus praėję. Musė jau ir adatos atsižadėjo. Nebe siuvėja — kiemsargė ir valytoja. Bet voras už kuprą iki šiol neatsilygino. Spąstus jai spendžia, tinklais gaudo ir karia!

Verpia be ratelio, audžia be staklelių. /Voras/

Prisivirei putros,— gali dabar srėbti.

397 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
M. Sluckis
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU