Pasaka apie žvejį

Kitados gyveno prie ežero žvejys su savo pačia. Jie buvo taip nuskurdę, jog nieko daugiau neturėjo, tik suklypusią trobelę, o mito iš to, ką susigaudavo ežere.

Vieną kartą žvejys gaudė žuvis kiaurą dieną iki pat sutemų, bet nė mažos žuvelės nesugavo. Vakare ištraukęs iš ežero tinklą, atsisėdo gale laivelio, pasirėmė alkūne į jo kraštą ir gailiai susimąstė apie savo nelaimę. Taip besėdėdamas, nė nepajuto, kai priplaukė kitas laivelis ir dunkstelėjo į jo laivelio šoną. Tik tada žvejys, tartum iš miego pabudęs, išvydo prieš save jauną ponaitį. Tas gražiai jį pasveikino ir meiliu balsu paklausė, ko jisai toks nusiminęs. Žvejys jam apsakė visus savo vargus. Tada jaunasis laivininkas ėmė įkalbinėti:

—      Išsižadėk to, ko nepalikai namie, ir man atiduok, tada visko per akis turėsi.

Suprato žvejys, kad čia velnias, žmogum pasivertęs, jį gundo. Jis galvojo galvojo ir pagaliau taip sako:

—      Klausyk, kipše nelabasis, ko namie nepalikau, man tikrai negaila, gali sau pasiimti.

—      Palauk,— tarė kipšas,— kad manęs neapgautum, imk peilį, įsipjauk pirštą ir savo krauju patvirtink tą pažadą.

Žvejys, matydamas doros nebūsiant, padarė taip, kaip tas laivininkas geidė. O kai kipšas su jo raštu pradingo, jis sumanė pažiūrėti, ar tasai teisybę šnekėjo, ir vėl užmetė tinklą. Netrukus ištraukė tiek žuvų — didelių ir mažų, gerų ir menkų,— jog net tinklas plyšo. Žvejys nudžiugęs skubėjo namo pasigirti pačiai savo laime. Bet kai tik perkėlė koją per slenkstį, trobelėj sukliko suvirko kūdikėlis, ir žvejys tuoj suprato, ką pikta buvo padaręs. Jis apsakė pačiai savo laimę, bet nenutylėjo ir to, kad pažadėjo kipšui savo sūnų. Pati labai nusiminė. Bet ką čia bepadės gailios aimanos: vis tiek velnio nebesurasi ir rašto nebeatgausi!

Nuo to laiko žvejui pradėjo labai sektis. Žvejybai gerai klojantis, jis praturto. O ir sūnus paūgėjo, buvo greitas, gražus ir išmintingas. Tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Anksti išmokė jį skaityti ir rašyti, tas baisiai pamėgo knygas ir netrukus tapo tikru galvočium.

Bet tėvą visą laiką graužė rūpestis, kad sūnus parduotas velniui. Kartą jis taip sumanė: „Parašysiu laiškelį, kad esu jį nelabajam pažadėjęs, ir įdėsiu į knygą. Kai jis radęs perskaitys, žiūrėsiu, ką pats tada pasakys".

Kaip tarė, taip padarė. O sūnus, vienąsyk savo knygas bevartydamas, užtiko tą raštelį, greit jį perskaitė, truputį pagalvojo ir nuėjo pas tėvą pasiklausti, ar tiesa, kas ten parašyta. Tėvas apsikabino sūnų, pradėjo verkti ir atsiprašinėti, kad pardavęs jį velniui iš netyčių. Tada sūnus pasakė:

—      Tėtuši, neverk ir nesirūpink: čia ne tavo kaltė; matyt, toks jau mano likimas. Dabar aš eisiu ieškoti pragaro ir gal kaip nors iš ten išsisuksiu.

Tėvas ir motina nenorėjo iš pradžių jo išleisti, bet kad matė sūnaus neperkalbėsią, apkamšė jį valgymais ir išleido į kelionę.

Mykolas — toks buvo žvejo sūnaus vardas — išėjęs ilgai klajojo po vieną girią. Pagaliau priėjo aikštę ir tarp krūmų išvydo trobelę. Įžengęs į vidų, rado seną raganą. Toji, pavalgydinusi jį, paklausė:

—      Kur dabar eini?

Mykolas pasisakė esąs parduotas tėvo į pragarą ir dabar einąs ten tarnauti.

—      Tai še tau kamuolį siūlų,— sako ragana.— Išėjęs iš tos girios, už trijų mylių prieisi upę, labai gilią ir plačią. Per tą upę mesk šitą kamuolį, tada pasidarys lieptas, ir galėsi sausomis kojomis pereiti į kitą pusę. O čia štai antras kamuolys. Jo tau prireiks, kada prieisi antrą upę, dar gilesnę ir platesnę. Tokiu pat būdu perėjęs per antrąją upę, rasi salą, o vidury tos salos — karklynai. Į tuos karklynus įlindęs, palauk, kol vidurdienį atlėks dvylika ančių plukdytis,— tos antys bus paties Liucipieriaus dukterys. Kai jos nusileidusios pavirs mergaitėmis, tu įsižiūrėk, kuri tau labiau patiks, o joms sulipus į vandenį ir nuplaukus toliau nuo krašto, pačiupk tos drabužius ir paslėpk. Ir tol drabužių jai neduok, kol prižadės tau padėti.

Mykolas pasiėmė abu kamuolius ir iškeliavo. Perėjęs per girią, netrukus užėjo plačią upę ir metė pirmą kamuolį — pasidarė lieptas. Tuo lieptu perėjęs, toliau užėjo kitą upę; metė antrą kamuolį, ir pasidarė dar geresnis lieptas. Taip sausomis kojomis abi upes perėjęs, rado salą, įlindo į krūmus ir laukia. Per patį vidurdienį atlėkė dvylika ančių, nusileido žemėn ir pavirto jaunomis, skaisčiomis mergelėmis. Jos nusirengė, pasidėjo drabužius ant krašto ir sulipo į upę plukdytis. Mykolas nužiūrėjo, kuri iš jų gražiausia, ir vos tik mergelės toliau nuplaukė, jis nemačiom prisėlino, pasičiupo gražiausios drabužius ir vėl įlindo į karklyną.

Tuo tarpu mergelės išsimaudžiusios išlipo ant krašto, apsirengė, pavirto antimis ir tuojau nulėkė. Tik viena žiūri šen, žiūri ten — neberanda savo drabužių. Vaikšto ji po salą ir šaukia:

—      Kas paėmė mano drabužius, atsiliepkit.

Mykolas išėjo iš karklyno ir atsiliepė:

—      Aš paėmiau.

Mergaitė priėjo ir sako:

—      Atiduok man drabužius, aš tau padėsiu, jei kokia bėda ištiks, arba apdovanosiu, kuo tik norėsi.

Tada Mykolas apsakė jai visą savo vargą ir paklausė, ar ji negalėtų kuo padėti. O toji sako:

—      Tai tau reikia eiti pas mano tėvą. Žinau, jis turi tavo tėvo raštelį, tik sunku bus jį atgauti. Aš tau padėsiu, bet turėsi vargo, kol pasieksi mano tėvo namus. Kada eisi į tą pusę, darysis vis šilčiau, bet tu nieko nežiūrėk, o eik tolyn. Galop pasidarys taip karšta, jog sunku bus ištverti, bet jei ištversi ir pereisi per tą karštį, tai rasi didelę pilį; ten ir gyvena mano tėvas. Tą pilį apeik aplinkui, žiūrėdamas aukštyn, o kai pamatysi pro langą iškištą skarelę, žinok, kad ten aš gyvenu. Kada pas mane ateisi, aš tau pasakysiu, ką reikia daryti.

Mykolas atidavė mergelei drabužius, ji apsivilko, pavirto antimi ir nulėkė.

Eina jis į tą pusę, kur mergelė jam sakė ir kur ji pati nulėkė. Paėjo tiktai tris mylias, jau pasidarė šilta, o juo toliau — juo šilčiau. Galiausiai toks karštis ėmė svilinti, jog Mykolas nebeištvėrė ir atsisėdo ant žemės — manė nebeprieisiąs pilies. O pilis jau buvo matyti iš tolo, tokia graži, tokia daili, kad net akį traukia. Pasilsėjo Mykolas, atsigavo ant vėsios žemės ir šiaip taip priėjo pilį. Eina aplink ją ir dairosi į viršų, bet niekur nuleistos skarelės nemato. Apėjo dar kartą ir visai nusiminė, jau galvojo, kad mergelė bus jį apgavusi. Vis dar savo akimis netikėdamas, eina jis trečią ir paskutinį kartą aplink pilį — gi žiūri: plevėsuoja skarelė, nuleista iš trečio gyvenimo. Jis atskaitė langus, užlipo į trečią gyvenimą ir rado savo mergelę. Ši pamačiusi nudžiugo ir sako:

—      Gerai, kad atėjai. Bet netrukus tau reikės stoti prieš mano tėvą. Jei būsi linksmas ir drąsus, tai jam patiksi. Jis tau duos sunkius darbus, ir jei tu juos padirbsi, tai išsivaduosi, o jei ne, tai gyvybę čia paliksi. Bet nenuliūsk, aš tavęs neapleisiu.

Pasidrąsinęs Mykolas nulipo žemėn ir nuėjo pas patį Liucipierių. Žemai nusilenkė seniui ir laukia, ką tas jam pasakys. O senis pasižiūrėjęs sako:

—      Aš tavęs jau laukiau. Gerai, kad esi toks drąsus ir pats atėjai į mano karalystę.

Tuoj užrašė jį velnių karalius į juodą knygą, davė gerti ir valgyti, ko tik širdis geidė, paskui taip sako:

—      Aš tau duosiu kelis darbus. Jei išpildysi, tai galėsi eiti savais keliais, o jei neišpildysi, tai galą gausi. Pirmam kartui toks tavo darbas: šią naktį iškask

ant kalno gilų šulinį, privežk akmenų ir jais išmūryk šulinio kraštus, o dugną išliek marmuru. Šulinys turi būti pilnas vandens, tyro kaip krištolas. Ir dar padirbk marmurinį kaušą, kad aš atėjęs gaučiau kuo atsigerti.

Mykolą apėmė baimė, jis galvojo, kad nuo pražūties niekaip nebeišsigel- bėsiąs. Nuėjo liūdnas pas savo mergelę ir ėmė gailiai aimanuoti. Liucipieriaus duktė klausia, ką jam tėvas liepęs. Šis apsakė jai visa: kad reikia gilų šulinį iškasti, kraštus išmūryti akmenimis, dugną išlieti marmuru, padirbti marmurinį kaušą, ir kad iki ryto šulinys būtų sklidinas vandens. Bet ji numaldė Mykolą:

— Eik šiandien be rūpesčio gulti: aš už tave viską padirbsiu. O rytoj anksti rytą nueik prie šulinio ir ten vaikštinėk, tarytum dar besidarbuojąs. Kada tėvas ateis vandens, paimk kaušą, duok jam per kaktą ir pasakyk: „Aš per naktį darbavaus ir tai dar negėriau nė vieno gurkšnio, o tu išsimiegojęs nori gerti mano gėrimą".

Išvakarėse mergaitė paėmė švilpynę ir sušaukė visus savo pagalbininkus velniūkščius. Vieniems liepė čiupti kastuvus ir kuo greičiau šulinį kasti, kitiems gabenti akmenis, dar kitiems privežti su kubilais vandens iš šaltinių. Vos tik ji spėjo tai ištarti, lyg koks viesulas aplinkui suūžė: išsibarstė velniukai į visas puses kūlversčiais — vienas šen, kitas ten, kaip buvo liepta, ir akies mirksniu išpildė Liucipieriaus dukters prisakymus: iškasė ir išmūrijo šulinį, pripylė sklidiną vandens, išnešiojo suverstas žemes, viską gražiai sutvarkė.

Pradėjus aušti, atsikėlė Mykolas ir, atėjęs prie šulinio, vaikštinėja — šen ir ten, kur ką reikiant, dar belopąs. O senis Liucipierius galvoja, kad dabar galėsiąs nugalabyti Mykolą, eina žiūrėti jo darbo ir randa viską taip, kaip norėjo.

—      Duokš man vandens! — sako jis Mykolui.

Šis to ir telaukė. Sugriebęs kaušą, kad tvos seniui per kaktą, tas vos neparvirto.

—      Aš kiaurą naktį prakaitavau ir tai nė lašelio dar nesriubtelėjau. Tu drybsojai sau kojas pastatęs, o dabar ateini vandens gerti!

—      Tavo tiesa, sūnau,— atsiliepė senis ir, nieko nepešęs, nuspūdino į šalį, o Mykolas grįžo pas savo mergelę.

Liucipierius stebėjosi, kad žvejo tokio buklaus esama, ir suko galvą, kokį darbą jam duoti ir kaip jį pražudyti. Kada Mykolas atėjo pietų, velnių karalius sako:

—      Šiai nakčiai duodu tau naują darbą. Turi mišką penkių valkų išrauti ir sudeginti, o tą žemę, kur stovėjo miškas, turi išarti, išakėti ir rugius pasėti, kad tie rugiai per naktį užaugtų ir prieitų, o tu, juos nupjovęs, iškultum, sumaltum ir duoną iškeptum. Kai rytoj aš ateisiu pasižiūrėti, kad būtų man ko valgyti.

Tokį sunkų darbą gavęs, Mykolas parėjo namo, atsisėdo į kertę ir verkia. Mergelės paklaustas, ko taip gailiai ašaroja, jis atsakė:

—      Kaip aš neverksiu, kad man liepė mišką penkių valkų šiąnakt išrauti ir

sudeginti, o skynimą išarti ir išakėti, ten rugius pasėti ir užauginti, paskui juos nupjauti, iškulti, sumalti ir duoną iškepti,— kad tavo tėvas rytoj rytą gautų šviežių bandelių pavalgyti.

Mergelė jam sako:

—      Nei tu čia verk, nei tu rūpinkis,— aš tave pavaduosiu.

Kai atėjo vakaras, ji liepė jam gulti, o pati sušvilpė švilpyne, ir kad prilėkė velnių devynios galybės! Ji prisakė skirtą mišką išrauti ir sudeginti, skynimą išarti, rugius pasėti ir taip prižiūrėti, kad jie per naktį užaugtų; paskui tuos rugius liepė nupjauti, iškulti, grūdus sumalti ir duonaitę iškepti.

Velniukai stačiom galvom išlakstė, tartum viesulas į mišką nuūžė ir bematant medžius išvartė, žemę išdirbo, rugius pasėjo. Rugiai tuojau sudygo ir laistomi užaugo, o paryčiui jau ir duonaitė buvo pakepta.

Pradėjus aušti, velniai išsiskirstė. O mergelė greit Mykolą pakėlė, liepė jam eiti ir laukti tėvo.

—      Kai jis ateis ir norės duonaitę valgyti, tu pilk jam su bandele per kaktą ir pasakyk: „Aš kiaurą naktį dirbau ir tai dar nė vieno kąsnelio neragavau, o tu, dabar tik atsikėlęs, nori valgyti".

Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, kol bandelės baigs kepti. Netrukus pamatė, kad senis susilenkęs guru guru atgūrina.

—      Na, ar jau iškepus duonaitė?

Mykolas atsakė:

—      Jau iškepė.

Senis paėmė pagrandėlį, pralaužė ir norėjo valgyti, bet Mykolas, jam iš nagų ištraukęs, kad tvos per kaktą:

—      Aš kiaurą naktį dirbau ir tai dar neragavau, o tu, dabar tik atėjęs, nori valgyti.

—      Tavo valia, vaike,— atsakė Liucipierius, matydamas, kad ir šį kartą jam nepavyko Mykolo apgalėti.

Tą pačią dieną, į vakarą, velnių karalius vėl jį šaukia. Mykolas nuėjo ir klausia:

—      Kam mane šaukei?

Liucipierius sako:

—      Antai sklypas keturių dešimtinių. Per naktį turi jį aptverti aukšta tvora ir padirbti geležines duris. Tame sklype prisodink visokių medžių, kaip gražiausiame sode, ir kad tie medžiai pernakt užaugtų. Tą sodą prileisk pilną paukščių ir žvėrių — visokių po porą.

Mykolas vėl parėjo namo ir ėmė aimanuoti. Mergelė klausia:

—      Kokį darbą tau davė tėvas?

Jis viską išpasakojo, o ji liepė jam gulti ir nesirūpinti. Pati išėjus tik sušvilpė, ir kad prilėkė velnių, net juoda! Jiems liepė skirtą sklypą užtverti, duris geležines įtaisyti, medžių prisodinti, paukščių ir žvėrių visokių po porą prileisti. Velniukai paknopstomis puolė prie darbų: vieni tvorą tvėrė, kiti medžius sodino, treti juos laistė, kad greičiau augtų, ketvirti paukščius ir žvėris gaudė. Ir sutaisė tokį sodą, kad nereikia geresnio.

Anksti rytą mergelė prikėlė Mykolą, liepė eiti prie geležinių sodo durų ir laukti senio. O senis, kur buvęs, kur nebuvęs, tik pašlumšt ir ateina. Priėjęs žiūri — medžiai sode žaliuoja, paukščiai visoki gieda, žvėrys rėkia.

—      Gerai darbas padarytas,— pagyrė senis Mykolą ir liepė eiti namo.

Vakarop velnių karalius vėl jį pasišaukė ir sako:

—      Šiąnakt aš tau kito darbo neduosiu, tik išjodinėk kumelę.

Nieko nelaukęs, Liucipierius jį nuvedė į arklidę ir parodė juodą, kaip krosnies kakta, kumelę. Juos ateinant išgirdus, kumelė ėmė kanopomis kasti, spardytis ir prunkštauti. Mykolas, tokį baisų gyvulį pamatęs, nusiminė. Grįžo jis namo, atsisėdo į kertę ir gailiai dūsauja: „Dabar jau man, vargšui, galas. Tokia kumelė tuojau mane numes ir sumindžios".

Tuo tarpu atėjo ir Liucipieriaus duktė. Išgirdusi, kad reikia kumelę išjodinėti, ji nuramino Mykolą ir liepė jam gulti, o pati prižadėjo vietoj jo viską padaryti.

—      Tik iš ryto nueik pas tėvą ir pasakyk, kad kumelę išjodinėjai.

Sutemus Mykolas ramiai sau gulė, o mergaitė pasižabojo arklį ir sėdo joti.

Kumelė šoka piestu, mėsčiojas į visas puses, kriokia ir spardosi, lekia kiek tik gali, bet tai nieko nepadeda: velnias juk moka joti ant arklio. Mergaitė gerai dar aptalžė kumelei šonus ir taip ją nualsino, jog visa pradėjo putoti ir liovėsi dūkti. Jau buvo praaušę, kada mergaitė namo parjojo ir įleido kumelę į tvartą.

Tuojau atsikėlė ir Mykolas, nuėjo pas Liucipierių ir pasakė, kad kumelę išjodinėjęs.

Dabar Liucipierius pradėjo galvoti, kas čia gali būti, kad Mykolas visokį darbą apgali. Sakė jam duosiąs išjodinėti dar vieną arklį, o jei ir tą padarysiąs, tai galėsiąs keliauti kur širdis norėsianti.

Liucipierius pats tuojau nuėjo į arklidę ir pasivertė arkliu. Senio vežėjas parodė tą arklį Mykolui. Šis pamatė eržilą, juodai juodą, tokį pasiutusį, kad storiausios grandinės vos begali pririštą išturėti. Parėjęs namo, jis sako mergelei:

—      Kas čia bus, kad dabar toks baisus arklys? Viskas gali eiti niekais, jei nepasiseks jo suvaldyti.

Šį kartą ir mergelė buvo nelabai linksma. Ji atsakė:

—      Žinau aš apie tą arklį. Tėvas mano, kad tau kas padeda, todėl dabar pasivertė arkliu ir nori pats tave išmėginti. Mane jis, žinai gi, tuojau pažins. O man būtų gerai su tavim išsigelbėti; aš juk tam seniui ne duktė, aš esu tik užkeikta. Padarykim šitaip: nukirpk tu man geltonas kasas, sušukuok plaukus taip, kaip tu nešioji, duok man savo drabužius, ir aš mėginsiu senį apgauti.

Mykolas drebėdamas viską padarė, kaip ji sakė. Po to abu atsisveikino, ir ji nuėjo į arklidę, kur laukė eržilu pasivertęs Liucipierius. Eržilas spardėsi ir piestu šoko, jam iš ausų ir nasrų veržėsi ugnis, nebuvo galima nė artyn prieiti.

Tada mergaitė paėmė geležinį šulą, pradėjo jį mušti — ar galva, ar ne galva,— kur tiktai papuolė. Primušė, apramdė tą eržilą, pasižabojo ir sėdo joti. Jis lėkė nebe žeme, bet oru, skriste skrido per laukus, per miškus, šokinėjo per griovius, per upes, norėjo jojiką numesti, tačiau nieko nepadarė. Mergaitė suveržė laužtiniais jam žandus, tvojo su kančium per šonus, kad dar greičiau bėgtų. Kai eržilas pagaliau pradėjo putoti ir stabtelėjo, ji vėl drožė per galvą, per strėnas, vis smarkiau ragino. Galop eržilą taip nualsino, jog ramiausiai namo parjojo ir įleido į tvartą.

O Mykolas, mergelės sulaukęs, greitai iš jos drabužius paėmė ir nubėgo pas senį pasigirti, kad arklį išjodinėjęs. Įeina jis tenai, kur velnių karalius gyvena, bet nieko neranda; tik kiek palaukus išspūdina senis iš šalinio kambario su aprišta galva, visas vos bepajuda. Mykolas lyg niekur nieko pasisakė jau atlikęs jam duotą darbą. Senis tik ranka mostelėjo ir liepė eiti namo.

Mykolas linksmas grįžo pas savo mergelę, ir abu labai džiaugėsi, kad pasisekė apgauti senį. Vieną ir antrą dieną Liucipierius nieko nebesakė, bet į trečią dieną pajuto, kad duktė jį jodinėjo. Tuojau pasišaukė ją su Mykolu ir sako:

—      Tris dienas galite linksmintis ir daryti, ką norite, o jau ketvirtą dieną aš jums parodysiu, kaip mane apgaudinėti.

Šiuodu pradėjo galvoti, kaip čia reikėtų išsigelbėti.

—      Šiandien pat turime iš čia bėgti,— sako mergelė. — Spjausime ant durų ir liepsime seilėms už mus atsiliepti, kada ateis mūsų žadinti, o patys tuomet jau būsime toli.

Taip juodu ir padarė. Spjovė iš vidaus pusės ant durų, paskui jas užrakino, pasivertė karveliais ir išlėkė.

Į ketvirtą dieną senis atėjo jų kelti ir bildena į duris. Seilės atsiliepė:

—      O kad mums dar anksti keltis, mes dar norime pamiegoti.

Senis sako:

—      Gerai, šiandien dar miegokit, bet rytoj jau nebeleisiu.

Kitą rytą seilės vėl taip atsakė.

Čia senis viską suprato. Išlaužė duris ir draskėsi iš apmaudo, kad Mykolo su mergele neberado. Tuojau liepė savo greičiausiems velniams juos vytis ir abudu gyvus parvilkti. Velniukai kaip viesulas išūžė, net žemė nuo jų kanopų dundėjo.

O bėgliai jau toli buvo nulėkę. Mergelė prigulė prie žemės pasiklausyti, bene atsigena. Tik girdi — atšniokščia, atbilda visa velnių kirbinė. Tada ji sako:

—      Aš pasiversiu beržu, o tu būk žvirbliu ir striuoksėk sau nuo šakelės ant Šakelės čirksėdamas.

Atūžė kipšai, lėkė sau ir pralėkė pro šalį — kas jiems rūpi žvirbliai ir beržai. Nieko neradę, grįžo pas Liucipierių ir pasisakė, kad bėglių nebepaviję. Tada velnių karalius klausia:

—      Ar nieko nematėt pakelėj?

—      Nieko neužėjom, tik beržą; po to beržo šakas šokinėja žvirbliukas.

—      Ė, kokie jūs mulkiai,— sako Liucipierius,— juk tai jie buvo. Reikėjo sugriebus juos man parnešti. Vykitės vėl ir žiūrėkit, kad man juos pristatytumėt...

Velniai, dar smagiau pasispardę, vėl išdulkėjo. O mergelė, ausį prie žemės pridėjusi, išgirdo žemę dundant ir suprato, kad vėl juos atsiveja. Kuo greičiausiai ji pavertė Mykolą seneliu, o pati pavirto į pušį ir liepė tam seneliui pušį kirsti.

—      O kai velniai paklaus, ar nematei lekiant berniuko su mergaite, tu atsakyk: „Kada buvau jaunas ir man ūsai dar nedygo, tai atmenu, kad ten lėkė".

Senelis paėmė kirvį ir atsivėdėdamas pradėjo pušį kirsti, o velniukai pribėgę klausia:

—      Ar nėjo pro šalį vaikiukas su mergaite?

Senelis atsiliepė:

—      Kol jaunas buvau ir ūsai dar nedygo, matydavau einant... O dabar pasenau — man tokie dalykai neberūpi.

—      Koks tu mulkis! — atrėžė velniai, supykę už tokią jo kalbą, ir vėl grįžo namo be nieko.

Liucipierius, už kvailumą velnius gerai pritalžęs, pats lyg baisiausias viesulas išūžė. Mergelė prigulė prie žemės ir išsigando, išgirdusi patį Liucipierių atlekiant. Sako Mykolui:

—      Aš virsiu ežeru, o tave paversiu antimi. Tu gerk ir gerk iš ežero vandenį ir niekaip nenustok.

Bematant ir Liucipierius tarsi griaustinis atbildėjo. Pamatęs ežerą, puolė ant žemės ir ėmė vandenį maukti. Bet ir gaigalėlis be pertrūkio dažo ir dažo snapelį į vandenį, siurbia ir siurbia. Jau ežere nedaug vandens beliko, jau velnias artinosi prie anties, tiktai ši ūmai pliurkšt ir išleido iš gūžio visą vandenį, tuoj ežeras vėl papilnėjo. O Liucipierius nesiliauja gėręs. Galop jis pritvinko lyg baisiausias bosas ir persprogo, o visas vanduo sutekėjo į ežerą. Po to ežeras vėl atvirto mergele, o gaigalas bernaičiu, ir abudu, pasivertę karveliais, lėkė toliau be baimės. Lėkė lėkė ir atlėkė į namus, kur Mykolo tėvai gyveno. Tada mergelė jam sako:

—      Įėjęs pasisveikink ir pasibučiuok su tėvais, bet žiūrėk, kad nebučiuotum brolių, kurių namie nepalikai, o jei taip nepadarysi, tai mane visai užmirši.

Mykolas pažadėjo saugotis ir nebučiuoti nematytų brolių. Eina jis į vidų, bučiuojasi su tėvais ir iš didelio džiaugsmo nė juste nepasijuto, kaip pabučiavo neseniai gimusį brolį — ir tuoj savo mergelę visai užmiršo.

Džiaugėsi tėvai, sulaukę pražuvusio sūnaus. Susikvietė visus kaimynus ir iškėlė smagią puotą: iš tos laimės nebeįmanė, kaip linksmintis.

O mergelė vis laukė ir laukė, ar neišeis Mykolas jos įvesdinti, bet nesulaukė. Tada suprato, kad Mykolas ją užmiršo. Ji paėmė netoli mieste namelius ir viena ten liūdnai gyveno, kepdama pyragus ir juos pardavinėdama. Ant tų pyragų ji visada pirštu išraitydavo tokius žodžius: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai ir mane užmiršai".

Taip praėjo ketveri metai. Mykolas jau žadėjo pačią vesti ir nuvažiavo į miestą ko reikiant pasipirkti. Kai jau visko į ratus prisikrovė, staiga atsiminė, kad jaunesniajam broliui reikia parvežti kiškio pyrago, ir užėjo pas kepėją. Ši tuojau Mykolą pažino ir gailiai ėmė verkti. Kaip visiems kitiems, taip ir jam padavė pyragą, kur buvo užrašyta: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai ir mane užmiršai“. Mykolas neturėjo laiko į pyragą žiūrėti, įsikišo jį į kišenę ir išėjo. Bet keliu važiuodamas, užsimanė sužinoti, kokį užrašą jis ten matė ant pyrago. Perskaitęs jį, pradėjo galvoti ir kaip per sapną atsiminė visą savo gyvenimą. Kuo greičiausiai jis nulėkė atgal į miestą, atsiprašė savo mergelę, parveždino ją namo, parodė tėvams ir papasakojo, kaip ta mergelė jį išgelbėjo.

Tada vėl prasidėjo linksmybės Mykolo namuose: svečių buvo pilna, visi šoko ir ūžė, kelias dienas puotavo. Ir aš buvau pakviestas į vestuves, kartu su kitais gėriau, kartu valgiau ir visko per akis turėjau.

4662 žodžiai (Skaitysite 26 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU