Pastipusi žiurkė

Judžeino mieste gyveno jaunas pirklys, vardu Madananka. Dar paauglystėje jis neteko tėvo, taigi motina augino jį viena, labai mylėjo ir rūpinosi. Deja, jis užaugo tikras bastūnas. Motina tikėjosi, kad gal po vedybų apsiramins, tad surado tinkamą merginą ir iškėlė vestuves. Bet Madananka nepasitaisė.

Vieną dieną, palikęs motiną ir nėščią žmoną, jis pabėgo iš namų. Motina labai sielvartavo. Po kurio laiko marti pagimdė sūnų. Pavadino jį Ratnanka. Nors ir skurdžiai gyveno, bet abi moterys mylėjo berniuką, labai juo rūpinosi ir leido į mokslus.

Kai jam suėjo dešimt metų, senelė tarė:

— Vaike! Tavo tėvas paliko mus visus baisiame skurde. Augindamos tave, mudvi išleidome paskutinius pinigus ir išpardavėme visas brangenybes. Daugiau nieko neturime. Tu jau pakankamai didelis, taigi teks tau ieškotis kokio darbo, kitaip nepragyvensime. Kaimyniniame kaime gyvena pasiturintis pirklys Jakšadata, kuris skolina pinigus neturtingiems, bet sumaniems žmonėms. Nueik pas jį, išdėstyk mūsų vargus ir paprašyk trupučio pinigų, kad galėtum imtis kokio verslo.

Paklausęs senelės, Ratnanka nuėjo pas Jakšadatą. Tuo metu turtingasis pirklys vaikštinėjo aplink namus. Berniukas priėjo prie jo ir prabilo:

—      Pone, aš esu neturtingo pirklio sūnus. Tėvas pametė mus man dar negimus. Mano senelė ir mama didžiai vargo, kol užaugino mane. Garsas apie jūsų dosnumą ir gerus darbus sklinda po visą bendruomenę. Maldauju, paskolinkit truputį pinigų, kad galėčiau imtis kokio verslo, aš prižadu netrukus viską grąžinti.

Išklausęs Ratnanką, Jakšadata nusijuokė, apsidairė aplinkui ir, rodydamas netoliese gulinčią pastipusią žiurkę, tarė:

—      Žiūrėk, vaike! Pastipusi žiurkė —tai visas kapitalas, kurį aš tau galiu paskolinti. Neškis ją ir imkis prekybos. Sumanus žmogus ją pardavęs užsidirbs milijonus, o jeigu aš paskolinčiau net keletą milijonų nevykėliui, iš to nebūtų jokios naudos.

Ratnanka valandėlę pagalvojo ir pasiėmė pastipusią žiurkę kaip Jakšadatos dovaną. Įdėjo ją į susuktą lapą ir patraukė gatve šaukdamas:

—      Pirkite žiurkę!

Vienas pirklys kaip tik jaukinosi katiną norėdamas atsikratyti žiurkėmis, apnikusiomis jo krautuvę. Jis nupirko pastipusią žiurkę katinui pratinti ir davė berniukui už tai saują avinžirnių.

Ratnanka parsinešė juos namo ir pamerkė į vandenį. Kitą rytą išbrinkusius avinžirnius jis pabarstė druska ir pipirais, į molinį ąsotį įsipylė vandens, išėjo už miesto ir atsisėdo po medžiu. Toje vietoje paprastai sustodavo pailsėti medkirčiai, grįžtantys iš miško su sunkiais malkų nešuliais ant galvų. Ratnanka sėdėjo po medžiu iki vėlaus vakaro siūlydamas medkirčiams pasivaišinti avinžirniais ir atsigerti šalto vandens. Alkani ir ištroškę medkirčiai labai nudžiugdavo ir kiekvienas atsidėkodamas palikdavo Ratnankai po dvi malkas. Vakare jų jau buvo didžiulė rietuvė, kurią Ratnanka pardavė už dvi rupijas. Vieną rupiją jis liepė senelei padėti į taupyklę, o už kitą nusipirko keturiolika kilogramų avinžirnių. Kiekvieną dieną, išmirkęs po kilogramą avinžirnių, su šalto vandens ąsočiu jis atsisėsdavo po tuo pačiu medžiu. Šitaip per mėnesį surinko daug malkų vežimų. Laimei, netrukus užėjo liūtys, lijo be perstojo dešimt dienų, ir mieste pritrūko kuro. Pardavęs surinktas malkas, Ratnanka gavo šimtą auksinių monetų. Tada jis atidarė krautuvėlę ir pradėjo prekiauti mediena. Nuo medienos perėjo prie drabužių, nuo drabužių — prie grudų, nuo grūdų — prie brangakmenių. Viskas klostėsi kuo puikiausiai. Po poros metų Ratnanka jau buvo vienas turtingiausių miesto pirklių.

Vieną dieną Ratnanka nuliedino auksinę žiurkę, sveriančią visą kilogramą. Jos akys buvo iš rubinų, ausys iš safyrų, o ant kaklo — deimantų vėrinys. Tą žiurkę jis įdėjo į sidabrinį narvelį ir, surinkęs žmones, patraukė gatve. Pats Ratnanka žengė procesijos priešaky. Priėjęs Jakšadatos namus, Ratnanka sustojo. Išgirdęs muziką ir žmonių balsus, Jakšadata išėjo į lauką ir pasiteiravo, kokios čia iškilmės.

Ratnanka kreipėsi į jį tokiais žodžiais:

— Pone, jūsų dėka aš tapau milijonieriumi. Prieš dvejus metus, kai atėjau skolintis pinigų, jūs man davėte nudvėsusią žiurkę. Jūsų išmintingi žodžiai ir kapitalas, kurį man paskolinot, padarė mane turtuolį. Šiandien aš grąžinu jums skolą — šią auksinę žiurkę. Būkit malonus, priimkit ją kaip mano padėkos ženklą.

Jakšadata labai nustebo išgirdęs šį pasakojimą. Jam patiko, kad Ratnanka toks sumanus ir moka taip gražiai atsidėkoti. Jis nusprendė, kad tik toks protingas vaikinas kaip Ratnanka yra vertas jo mylimos dukters rankos. Vieną dieną Jakšadata ištekino savo dukterį už Ratnankos, ir nuo tol šis laimingai gyveno su senele, motina ir pačia. Virš savo krautuvės jis pasikabino auksinę žiurkę, kad nepamirštų, kaip pralobo. Paveldėjęs uošvio palikimą, Ratnanka tapo pačiu turtingiausiu miesto pirkliu. Tačiau medkirčių neužmiršo— pasirūpino, kad jiems niekada netrūktų avinžirnių ir šalto vandens.

922 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 13 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU