Paukščiai

Atvežė antį iš Portugalijos, kiti sakė, kad iš Ispanijos,— bet tai visai nesvarbu. Todėl ją praminė portugale. Ji dėjo kiaušinius, paskui ją papjovė, iškepė, iščirškino ir suvalgė — šitai ir visa jos istorija. Visos antys, išriedėjusios iš jos kiaušinių, taip pat vadinosi portugalės, o tas juk šį tą reiškia. Dabar iš visos pirmosios portugalės šeimos beliko viena antis. Paukštyne gyveno nemažas būrys vištų; jų tarpe buvo didelis gaidys, jis labai ir iš didžio ėjo.

— Jis mane erzina savo riksmu,— sakė portugalė.— Bet jis gražus, reikia tiesą pasakyti, nors ir negali lygintis su antinu. Jis turėtų kiek susilaikyti, bet susilaikymas yra didelis, ne bet kam prieinamas mokslas. Tuo skiriasi paukšteliai, kurie aure gyvena kaimyno sode, liepose. Kaip gražiai jie gieda! Jų giesmelės net širdį man veria, jų balsai tikrai portugališki. Kad aš turėčiau tokį paukštelį, kur mokėtų gražiai giedoti, kaip aš jį mylėčiau, kaip aš jį saugočiau! Aš jam būčiau kaip motina gera! Ta ypatybė yra mūsų kraujuje, mūsų portugališkame kraujuje!

Lig tik pasakė tuos žodžius, nuo stogo į kiemą nukrito mažas paukštelis, iš tų giesmininkų tarpo. Paukštelį buvo pagavus katė, bet jis ištrūko iš jos nagų, nors ir su perlaužtu sparneliu, todėl į kiemą jis kriste nukrito.

— Tai vis katės darbas!—tarė portugalė.— Aš ją gerai pažįstu nuo to laiko, kai mano pačios buvo ančiukų. Tiesiog nesuprantu, kaip tokioms kraujagerėms leidžia gyventi ir lakstyti po stogus! Aš nemanau, kad Portugalijoj tas būtų!

Ir ji išreiškė savo užjautą mažam paukšteliui, gražių giesmelių giedotojui; kitos antys, ne iš portugalių veislės, taip pat labai jo gailėjosi.

— Vargšas mažulėlis!—sakė jos, eidamos viena po kitos prie pažeisto paukštelio.— Tiesa, mes pačios negiedam, bet turim jautrų muzikos jausmą. Mes gerai jaučiam, nors apie tai nekalbam.

— O aš kalbėsiu!— tarė portugalė.— Aš noriu ką nors gero tam vargšui padaryti. Tai mano priedermė.

Ji įlipo į lovį su vandeniu ir ėmė taškyti sparnais, paukštelis visas sušlapo ir ko neprigėrė. Bet tai buvo padaryta iš geros širdies.

— Tai geras darbas!—aiškino portugalė.— Tegu visi ima iš manęs pavyzdį!

— Pip!—čirptelėjo paukščiukas, kuriam pažeistas sparnelis neleido gerai nusikratyti vandenį. Bet vis dėlto jis suprato, kad buvo išmaudytas iš geros širdies.

— Jūs labai gera, poniute!— tarė jis, bet daugiau nebenorėjo, kad jį maudytų kitą kartą.

— Niekados apie savo gerumą negalvojau!— atsakė portugalė.— Bet drąsiai galiu pasakyti, kad myliu visus savo artimus, išskyrus katę. Bet iš manęs to reikalauti juk negalima: ji suėdė mano du ančiukus!.. O dabar būk čia kaip namie — tas bus man labai malonu. Aš pati esu iš kito krašto, kaip gali matyti iš mano plunksnų ir būdo. Jei kas tave čia iš visų paukščių gali suprasti ir nuskusti, tai drįstu sakyti, aš viena.

— Jos gurkly portulakija!—tarė vienas mažas ančiukas, laikomas labai sąmojingu. Tas juokingas žodis visoms antims baisiai patiko: juk „portulakija" skamba beveik taip pat kaip Portugalija. Ir kumštuodamosis antys už viena kitos kvarksėjo:

— Kvar! A, kaip tai juokinga!

Ir kiekviena antis stengėsi kuo nors nuteikti mažą paukštelį.

— Portugalė, žinoma, iškalbingesnė už mus,— sakė jos.— Nors mes nemokame taip gražiai kalbėti, bet užjaučiame tave nei kiek ne mažiau. Jei mes nieko gero tau nedarome, tai ir nesigiriame tuo. Mūsų nuomone, tai daug padoriau.

— Koks gražus tavo balselis!—tarė viena sena antis.— Kaip malonu turi būti jausti, kad gali tiek džiaugsmo daryti kitiems. Tiesa, aš nedaug tenuvokiu apie tavo giedojimą, bet užtat ir laikau liežuvį prikandus. Tai daug geriau, negu pliaukšti visokius niekus, kurių čia tu tiek girdi iš kitų.

— Nevarginkit jo!— įsikišo portugalė.— Jam reikalingas atilsis ir gera priežiūra. Ar nenori, mažasis giesmininke, kad aš dar kartą tave išmaudyčiau?

— O ne, ne! Geriau aš sausas pabūsiu!—atsakė paukštelis.

— O man geriausiai padeda vanduo, kai apsergu,— toliau sakė portugalė.— Pramoga irgi naudingas daiktas. Netrukus ateis mūsų aplankyti vištos iš kito kiemo; jų tarpe yra dvi kinės. Jos labai mokytos ir vaikščioja kelnėtos. Jos taip pat ne iš čia, todėl jas gerbiu labiau, negu kitas.

Atėjo vištos, o su jomis ir gaidys. Šį kartą jis buvo toks mandagus, jog ir keiktis nesikeikė.

— Jūs labai gražiai giedat!— tarė jis.— Iš savo mažo balselio jūs darote viską, ką tik galima iš jo padaryti. Bet reikėtų, kad jis būtų tvirtesnis: tada kiekvienas žinotų, kad esi vyras.

Kinės paukšteliu negalėjo atsigražėti. Išmaudytas jis buvo visas pasišiaušęs ir labai panašus į kinišką viščiuką.

— Koks jis gražus!—sakė jos ir pradėjo su juo kalbėtis. Kalbėjo pašnibždomis, pridėdamos prie kiekvieno žodžio dalelę „pa", kaip paprastai daro aukštos kilmės kinės.

— Mes tos pačios veislės kaip jūs,— kalbėjo jos.—Antys, net pati portugalė,— vandeniai paukščiai, kaip jūs būsit jau pastebėję. Jūs dar nepažįstat mūsų, kaip nepažįsta daugumas ir nenori pažinti, net vištos, nors mes esame iš tokios giminės, jog turėtume daug aukščiau būti už kitus. Bet mums tas nerūpi. Mes ramiai einame savo keliu kartu su kitais, nors jų pažiūros visai mums svetimos: mes žiūrime tik į gerąsias puses, kalbame apie gerumą, nors sunku jį rasti ten, kur visai nieko nėra. Be mūsų dviejų ir gaidžio, iš vištų tarpo nerasi nei vieno, kad būtų kiek talentingesnis ir teisingesnis. O apie antis ir kalbėti nėra ko... Mes norėtumėm tave perspėti, mielasis paukšteli! Niekados negali pasitikėti ana trumpauodege antim — ji baisiai klastinga! O štai ta margoji, su kreivu dryžu per plunksnas,— baisus ginčas, niekuomet neužsileis, vis jos bus paskutinis žodis, nors labai dažnai esti neteisi. O šitai ta riebioji antis kiekvieną mėgsta apkalbėti — baisi ji liežuvninkė; tas yra priešinga mūsų prigimimui. Mūsų nuomone, jei negali apie ką pasakyti kokį gerą daiktą, tai verčiau tylėk. Viena portugalė dar kiek mokytesnė, ir su ja gali draugauti, bet ji per karšta ir jau per daug kalba apie savo Portugaliją.

— Ir ko jos taip daug šnibždasi!— stebėjosi pora prastų antelių.-— Juk tai be galo nuobodu! Aš su jomis niekados nesišneku!

Tuo tarpu atvyko antinas. Jis manė, kad tas paukštelis su pažeistu sparnu buvęs žvirblis.

— Antra vertus, aš čia jokio skirtumo nematau!— tarė jis.— Visi paukščiai lygūs, kur gieda!

— Neklausyk, ką jis tauškia,— tarė pašnibždomis portugalė.— Jis tik savo reikalus gerai išmano, o apie kitus dalykus jokio supratimo neturi!.. Gerai, bet dabar turiu pasilsėti. Mes pačios turime rūpintis, kad būtumėm riebios, jei norim, kad mus balzamuotų obuoliais ir slyvomis.

Ji pritūpė prieš saulutę ir primerkė vieną akį. Vieta, kur ji tupėjo, buvo graži, ji pati irgi graži, todėl ir miegojo labai gražiai.

Mažasis paukštelis pakuteno, pasikasė pažeistąjį sparnelį ir prisiglaudė iš vieno šono prie savo globėjos. Saulė švietė, ir toj vietoj jam labai gera buvo tupėti.

Bet vištos, atėjusios iš kito kiemo, dar nemiegojo; jos vaikščiojo po visur ir kapstė žemes. Tiesą sakant, jos čia ateidavo tik dėl maisto. Kinės pirmos išėjo namo, paskui jas išsekė ir kitos vištos.

Sąmojingasis ančiukas, pastebėjęs portugalę snaudžiant, pasakė: „Portugalė netrukus suvaikės." Visos antys ėmė juoktis iš to sąmojingo jo pasakymo. „Portugalė netrukus suvaikės!" — kvarksėjo jos. Kaip gražiai pasakyta! Koks jis juokdarys! Tada jos atsiminė ir pirmąjį sąmojingą ančiuko pasakymą: „portulakija". Visos antys leipo juokais. Paskui nurimusios sutūpė ir jos.

Bet neilgai teko joms ilsėtis. Mergaitė, išnešusi iš virtuvės pamazgas ir visokias valgymų liekanas, pūkštelėjo į kiemą taip garsiai, jog visi paukščiai šoko iš miegų ir suplasnojo sparnais. Atbudo ir portugalė. Ji pasivertė į kitą šoną ir prispaudė nelaimingąjį paukštelį.

— Čir!—čirptelėjo paukštelis.— Skauda, poniute!

— O ko lendi man po šonu?—atsakė portugalė.— Nebūk toks pėpė! Aš taip pat turiu nervus, bet niekados nepypsiu!

— Tik nepyk, poniute!—tarė mažasis paukštelis.— Aš pats nepasimačiau, kaip man tas „čir" ištrūko nuo liežuvio.

Bet portugalė jo nebeklausė. Paknopstomis pribėgo prie išmesto ėdesio ir gerai prisikirto. Prisikimšus gurklį, puikioji antis vėl atsitūpė. Mažasis paukštelis prišoko prie jos ir, norėdamas ją palinksminti, sugiedojo:

Mano širdele,

Mano rūtele!

Tau aš čiulbėsiu,

Tau aš ulbėsiu!

Kur tik skrajosiu,

Tau vis giedosiu!

— Po pietų aš mėgstu pasilsėti!—tarė portugalė.— Metas būtų priprasti prie mūsų tvarkos. Dabar aš noriu miegoti.

Paukštelis labai susidrovėjo ir nebežinojo, ką atsakyti: juk jis buvo turėjęs geriausius norus! Kai portugalė atbudo, paukštelis vėl stovėjo prieš ją su grūdeliu snapely, tą grūdelį jis buvo radęs ir dabar padėjo prie savo globėjos kojų. Bet portugalė neišsimiegojo, kiek reikėjo, todėl atsikėlė visa pikta.

— Atiduok jį viščiukui!—tarė ji.— Ko čia man vis lendi į akis?

— Ko jūs pykstat ant manęs?— klausė paukštelis.— Ką gi aš padariau?

— Ką padariau?—atkartojo portugalė.— Tai nelabai dailus reiškinys, drįstu tau pasakyti.

— Vakar diena buvo tokia skaisti, saulėta,— tarė mažasis paukštelis.— O šiandien dangus apsiniaukęs, oras toks tvankus.

— Daug tu nusimanai apie orą!—atsiliepė portugalė.— Diena dar nepasibaigė. Ir ko taip spoksai kaip apuokas, atsistojęs prieš mane?

— Dabar jūsų tokios pat piktos akys, kaip tos, nuo kurių gelbėdamasis aš čia atbėgau.

— Begėdi tu!—sušuko rūsčiai portugalė.— Tu drįsti mane lyginti su kate, su ta grobuoniu! Mano kraujuje nėra nei vieno netikusio lašelio! Aš tave paėmiau į savo globą ir turiu išmokyti žmoniškai elgtis.

Ir ji nužnybo paukšteliui galvą; paukštelis parvirto negyvas.

— O čia kas dar?!—tarė portugalė.— Nuo to menkniekio žuvo! Matyti, ne šio pasaulio gyventojas! O aš jį mylėjau kaip tikra motina, aš tai žinau! Juk aš turiu gerą širdį!

Tuo tarpu kaimyno gaidys iškišo galvą pro tvorą ir garsiai sukudakojo.

— Ko čia gargaliuoji, paleidęs gerklę kaip mintuvus? – sušuko antis.—

Tai tu čia vis kaltas! Mane iš galvos išvarysi! Štai vienas nebeteko galvos,

ir aš greit nebeteksiu!

- Menkas nuostolis!—tarė gaidys.

- Prašom kalbėti apie jį su didesne pagarba!—atšovė portugalė.— Jis turėjo gerą balsą, mokėjo gražiai giedoti, buvo labai mokytas. Be to, jis buvo neapsakytai minkštos ir jautrios širdies, o tas labai dera paukščiams, kaip ir vadinamiesiems žmonėms.

Aplink negyvą paukštelį susirinko visas būrys ančių. Antys, apskritai, jausmingi paukščiai ir moka rodyti savo jausmus: pavydą ir pasigailėjimą. Čia pavydėti nebuvo ko, todėl jos gailėjosi.

Pagaliau atėjo ir vištos kinės.

— Tokio paukštelio, tokio kito giesmininko mes daugiau nebeturėsim! Jis buvo gyvas kinas!—kalbėjo jos, griaudžiai karkdamos. Kitos vištos irgi labai gailėjosi, bet ančių akys buvo raudoniausios.

— Širdį mes turime!—sakė jos.— To niekas iš mūsų neatims.

- Širdį!—atkartojo portugalė.— Taip, to turto čia beveik tiek pat, kiek ir Portugalijoj.

- Geriau pagalvokime, kuo galėtumėm gurklius prikimšti!— tarė antinas.—Tai svarbiausias daiktas! Ar verta čia krimstis, kad sudužo vienas žaislas? Ar maža tokių mums dar liko?

2332 žodžiai (Skaitysite 13 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU