Pavydūs broliai

Vienas karalius turėjo tris sūnus. Užsimanė abu vyresnieji karalaičiai joti į pasaulį laimės ieškoti. Tėvas labai nenorėjo leisti, bet jie tol nedavė jam ramybės, kol neapsikentęs ėmė ir išleido. Tada jie parašė rašteli, kad du broliai, tokio ir tokio karaliaus sūnūs, iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, prilipdė tą raštelį apačioj stalo ir išjojo. Namie liko tik jaunis brolis, dar visiškai mažas, kurį tėvas labiausiai mylėjo.

Praėjo penkiolika metų. Jau ir šitas karalaitis užaugo didelis. Vieną kartą atrado jis apačioj stalo prilipdytą raštelį ir perskaitęs sužinojo apie savo du brolius. Ėmė ir jis prašyti tėvą, kad leistų į pasaulį brolių ieškoti. Tėvas iš pradžių nė girdėti nenorėjo, bet paskui, ilgai prašomas, davė jam visko įsidėti į kelionę ir išleido.

Jojo jojo karalaitis, bejodamas jau viską suvalgė, ką buvo įsidėjęs. Įjojo į didelę dyką girią ir pasiklydo. Ilgai po ją klaidžiojo, niekur galo nerasdamas. Baisiai išalkęs, nusėdo nuo žirgo, pririšo jį prie medžio, pasiėmė šaudyklę ir eina per girią: gal sutiks kokį žvėrį, kurį nušovęs galėtų išsikepti. Sutiko labai seną vilką — eina tas, lazda pasiramsčiuodamas. Jau norėjo šauti, bet vilkas prašneko žmogaus balsu:

—      Kur tu čia vaikščioji, karalaiti?

—      Joju ieškoti savo brolių,— atsakė karalaitis.

Tada vilkas tarė:

—      Mainykim šaudyklę į mano lazdą, ir aš pasakysiu, kur yra tavo broliai.

Ėmė ir sumainė.

—      Dabar,— tarė vilkas,— eik tiesiai per girią, užeisi didelį kalną. Tame kalne yra rūsys, kur gyvena raganius ir laiko uždaręs tavo brolius. Priėjęs kalną, suduok į jį šita lazda, ir atsidarys durys. Ten pamatysi savo brolius, griebk juos už plaukų ir trauk su savim.

Kaip vilkas nusakė, taip jis ir atrado. Priėjęs kalną, sudavė į jį lazda, ir atsidarė rūsio durys. Įėjo į vidų, rado gulint ant lovos raganių, o jo broliai pristatyti prie girnų ir mala žmonių kaulus. Karalaitis tuojau griebė savo brolius ir išsitraukė laukan. Norėjo raganius dar vytis, bet karalaitis trenkė duris atgalia ranka ir uždarė raganių rūsy.

Eina dabar visi trys broliai, užėjo į kažin kokią svetimą karalystę ir apsiėmė pas karalių tarnauti. Karalius abu vyresniuosius padarė tarnais, o jaunį pasiliko prie savęs.

Ar ilgai, ar trumpai jie ten gyveno — tik pradėjo vyresnieji broliai jauniui pavydėti: kam tasai, jaunesnis būdamas, geresnę turi vietą. Iš pavydo jie sumanė jaunį brolį pražudyti. Nuėjo pas karalių ir sako:

—      Mūsų jaunis brolis žino tokią paukštę: kai ji sugieda, visos paukštės suskrenda.

Pasišaukė karalius jaunį karalaitį ir sako jam:

—      Suieškok man tokią paukštę, aš tave dar arčiau savęs laikysiu, o jei nesuieškosi, tai galvą tau nukirsiu.

Nuliūdo karalaitis ir eina verkdamas keliu, kur akys veda: tokios paukštės jis niekur nei matė, nei girdėjo. Beeidamas sutiko tą patį vilką, su kuriuo šaudyklę į lazdą mainė. Vilkas paklausė, kur jis eina, ir karalaitis viską jam nusisakė. Tada vilkas tarė:

—      Tau reiks eiti pas tą patį raganių — tenai atrasi visokių paukščių. Bet tu neimk, kur bus labai gražios kraitelės ir blizgančios paukštės. Tik rasi vieną prastą paukštę vytelinėj kraitelėj, tai tą pagriebęs neškis.

Padėkojo karalaitis vilkui už patarimą ir nukeliavo prie to raganiaus kalno. Sudavė lazda į kalną, atsidarė rūsio durys, ir karalaitis, įėjęs į vidų, rado viską taip, kaip vilkas sakė. Buvo ten daugybė gražių kraitelių ir blizgančių paukščių, tik viena prasta paukštė tupėjo vytelinėj kraitelėj. Karalaitis ją tuoj kapt sučiupo ir nešasi. Raganius dar bandė vytis, bet jis trinkt ir užtrenkė rūsio duris.

Parnešė karalaitis tą paukštę ir atidavė karaliui. Kai tik ji sugiedojo, tuoj suskrido daugybė visokių paukščių. Už tai karalius jaunį karalaitį dar arčiau prie savęs pakėlė. Bet vyresnieji broliai pradėjo dar labiau jo neapkęsti ir vėl primelavo karaliui, kad jaunis brolis žinąs tokį šunį, kuriam sulojus, viso pasaulio žvėrys subėga.

Vėl siunčia jį karalius, kad pristatytų tokį šunį. Nors karalaitis sakėsi nieko nežinąs, bet karalius juo netikėjo ir išvarė:

—      Jau kad tu žinojai, kur atrasti paukštę, tai žinai ir šunį. Duodu laiko tris dienas: nepristatysi šuns — galvą tau nukirsiu.

Eina karalaitis keliu dūsaudamas ir galvoja: ką čia daryti? Kiek paėjėjęs, sutiko tą patį vilką ir nusisakė savo bėdą. Vilkas jam tarė:

—      Tau vėl reiks eiti pas tą raganių — jis tik vienas turi tokį šunį. Nuėjęs rasi daugybę šunų, prie auksinių ir sidabrinių grandinių priraišiotų, bet tokių

tu neliesk. Tik atrasi vieną prastą šunelį, virve pririštą, tai tą paimk ir veskis.

Nukeliavo karalaitis į raganiaus kalną ir rado taip, kaip vilkas sakė. Buvo ten daugybė šunų, brangiomis grandinėmis priraišiotų, bet anų jis nelietė. Tik pamatė vieną prastą šunelį, virve pririštą, tuoj kapt sučiupo, atsirišo ir vedasi namo. Parsivedęs atidavė jį karaliui. Kai tik šuo sulojo, bematant subėgo viso pasaulio žvėrys. Karalius už tai jaunį karalaitį dar aukščiau pakėlė ir labai apdovanojo.

Dabar vyresnieji karalaičiai iš pavydo apskundė karaliui savo brolį, kad jis žinąs labai gražią mergaitę, kuriai lygios visam pasauly nėra. Pasišaukė karalius jaunį karalaitį ir sako:

—      Kad pristatysi man tokią mergaitę, aš tau pusę karalystės atiduosiu, o jei ne, tai bus blogai!

Nėr ką daryti: liepia karalius — reikia eiti. Eina karalaitis keliu ir vėl sutinka pažįstamą vilką. Nusisakė jam, kur ir ko einąs. Vilkas tarė:

—      Dabar eisim abudu. Paimk stalelį, vyno butelį ir suknią.

Nuėjo abudu į pamarį. Pasistatė stalelį, uždėjo ant jo vyno butelį ir suknią, o patys palindo pastalėn. Neilgai trukus atėjo trys mergaitės maudytis: viena graži, kita graži, trečia dar gražesnė. Kai nusimaudė, viena priėjo prie stalelio, atsigėrė vyno ir nuėjo vilktis drabužiais. Kita taip pat atsigėrė tik vyno ir nuėjo sau. Priėjo ir ta, kur buvo gražiausia, atsigėrė vyno ir pradėjo suknią matuotis. Kai tik suknią apsivilko, tuoj vilkas ją pagriebė ir užsisodino ant savęs: liepė sėstis ir karalaičiui.

Karalaitis paprašė vilką, kad nuneštų į jo tėvo karalystę. Namie jis rado senelį tėvą tik gyvą. Jį pamatęs, tėvas labai nudžiugo ir iškėlė linksmą puotą. Paskui karalaitis vedė tą mergaitę ir gyveno sau laimingai.

O anas karalius, nebesulaukęs grįžtant karalaičio, pašaukė jo brolius ir už melagingą skundimą liepė tarnams užlupti negyvai.

1294 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU