Pempių namai

Viktukas su Antanuku sumanė pažiūrėti, kaip pempės gyvena.

Už karklyno buvo plati pelkė. Tenai kas pavasaris parlėkdavo pempių.

Vaikai, nubėgę į karklyną, palengva nuslinko tarp karklų, kad pempės nepajustų.

Išėję rėplomis į kraštą, pritūpę žiūri, kad kelios pempės nardyte nardo ore: iškyla aukštyn, ore persiverčia ir krinta žemyn; beveik pasiekusios žemę, metasi j vieną šoną, paskui į kitą ir vėl kyla aukštyn, o kitos, galvas iškėlusios, į jas žiūri.

—       Tai jos pavasario šventę švenčia,— paaiškino Viktukas,— aš ne pirmą kartą tai matau.

—        Eime tolyn, aš iš arčiau noriu pamatyti,— pasiūlė Antanukas ir atsistojo.

Tuojau kelios pempės sušuko: „Gyvi, gyvi!" — ir pasileido lėkti prie vaikų.

—       Jau mudu pamatė, — tarė Viktukas,— žiūrėk: žvalgai atlekia.

Atlėkusios pempės skrajojo aplink vaikus, kone kepures savo sparnais užgaudamos. Juo tolyn ėjo juodu j pelkę, juo daugiau palydovų skrajojo aplinkui, juo neramiau jie šaukė: „Gyvi, gyvi! Neikit į pelkę, lizdų nedraskykitl"

—       Antanuk, nesumindyk lizdo! — staiga sušuko Viktukas, nutvėręs draugą už rankovės.

Ant kupstelio, duobutėje, žole išklotoje, gulėjo prie kits kito neturi. Kiaušiniai, tamsiai rudi, su juodais brūkšneliais ir taškeliais. Vos tebuvo matyti.

Antanukas norėjo vieną kiaušinį namo parsinešti. Viktukas sudraudė.

—      Ką veiksi parsinešęs? Pempėms bus nuoskauda. Geriau būkim paukščių bičiuliai ir kitus drauskim, kad paukščių neskaustų.

—       Tai dar kada ateisim,— paprašė Antanukas,— aš noriu mažų pempiukų pamatyti.

Vaikai įsižiūrėjo lizdo vietą ir susitarė po keliolikos dienų vėl ateisią.

Kaip tarė, taip ir padarė. Kelioliktą dieną eina į pelkę. Pempės dar smarkiau vaitoja, pro pat veidus sparnais švilpina.

Lizdo ilgai negali rasti. Atitinka pagaliau kupstelį, ant jo duobelę. Tik kiaušinių vietoje keli tamsiai rudi grumsteliai guli. Kurgi kiaušiniai, kur pempiukai? Pasilenkę pažiūrės, kas čia padaryta, kas po tais grumstais yra. O duobelėje ne grumstai, bet keturi pempiukai kaip įsprausti guli, ir nė krust.

Pempė:

Sveiki gyvi, Sveiki gyvi, Sveiki gyvi, vaikučiai!

Klyvis, klyvis, Kas mane padyvys? Kiaušinėlius dėsiu, Vaikelius perėsiu. Kiaušinėliai taškuoti, Vaikeliai kuoduoti.

Lietuvių liaudies daina: Pempė bėgo upeliu, nešė šieną glėbeliu. Oi dū, oi dū dū ir pempiukai abudu.

481 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
P. Mašiotas
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU