Petruko bulvės

Rengėsi bulves sodinti. Vaikams davė atrinkti, kurios sveikesnės.

Mama įsakė:

— Labiausiai žiūrėkit, vaikai, kad bulvių akelės būtų sveikos: iš akelių bulvės dygsta.

Vaikai sumanė ir patys bulvių pasisodinti, išsiauginti. Darže buvo kaip tik atliekama lysvė. Mama sutiko. Vaikai gavo po gorčių bulvių ir, pasidalinę lysvę, pasisodino. Visų bulvės gerai sudygo, tik jauniausiojo Petruko nė iš žemės nepasirodė.

— Kas čia atsitiko? — klausinėjo vaikai.

Mama, nuėjusi su vaikais į daržą, pakapstė Petruko lysvės galą. Rado tik kur ne kur kelis diegelius, o bulvių nebuvo.

— Kaipgi sodinai, Petruk, — paklausė, — kad bulvių žemėje neradau?

— Gi, mama, sakei, kad bulvės iš akelių dygsta, — teisinosi Petrukas, — tai aš akeles išpjausčiau ir pasodinau, o bulves išsikepiau ir suvalgiau.

— Tai tu, vaikeli, — nusišypsojusi tarė mama, — savo pasėlį iš anksto suvalgei.

— Jis, mama, nežinojo, — teisino broliuką vyresnysis, — jog bulvės diegelis, iki šaknis gerai į žemę įleidžia, senąja bulve minta.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU