Piktoji dvasia

Vinakotos kaime gyveno brahmanas, vardu Sanubhutis. Jis buvo visiškas skurdžius ir vertėsi iš išmaldos. Turėjo pačią, tikra pikčiurną, nuolatos kamuojamą niežulio Ji mito ryžiais kurių parnešdavo vyras. O vargšas Sanubhutis uzkrimsdavo, jeigu ko likdavo po jos, ir išplaudavo indus. Pati kasdien nusivydavo virvę ir naktį plakdavo ja vyrą. Tik tada jai nustodavo niežėjusios rankos Taip ir kamavosi su ja nelaimelis Sanubhutis

Kartą vienas turtuolis pasiuntė Sanubhutj su reikalu į kitą kaimą. Kelionė turėjo trukti dešimtį dienų. Pati jo laukė nusivijusi dešimtį virvių. Tačiau grįždamas namo Sanubhutis užgaišo, ir žmonai rankos ėmė nepakeliamai niežėt.. Negalėdama ilgiau tverti, naktį ji pasiėmė visas dešimt virvių ir nuėjo už kaimo. Netoliese augo senas figmedis. Moteriškė ėmė plakt, jo kamieną, kol iš virvių liko vieni skutai. Tuomet jai palengvėjo.

Figmedžiuose dažnai gyvena brahmarakšasai - ano pasaulio piktosios dvasios. Kaip tik tame figmedyje nuo neatmenamų laikų buvo įsikūręs vienas brahmarakšasas. Jam ir išpėrė kailį piktoji moteriškė. Nebepakęsdamas skausmo, brahmarakšasas staugdamas spruko iš medžio.      . Tuo metu namo begrįžtąs ir Sanubhutis su dubeniu išmaldai rinkti ir kitais nešuliais ant galvos. Brahmarakšasas pastojo jam kelią ir klausia, kuo žmogus vardu ir iš kur būsiąs Sanubhutis pasisakė. Tada brahmarakšasas pasiguodė, kad kažkokia moteriškė iš to paties kaimo ką tik žiauriai nuplakė figmedį, kuriame jis gyveno, ir kad, neištvėręs klaikaus skausmo, jis buvo priverstas sprukti. Kaip Sanubhutis galįs gyventi viename kaime su tokia pikčiurna, stebėjosi brahmarakšasas. Brahmanas supratęs kad priešais jį piktoji dvasia, išlemeno baimingu balsu:

- O valdove! Pikčiurna, nuplakusi figmedį, kuriame tu buvai įsikūręs, yra ne kas kitas, o mano pati. Šitaip ji plaka mane kasnakt. Pažvelk į mano nugarą, kuo ji pavirtusi. - Čia Sanubhutis apnuogino nugarą ir parodė surambėjusią odą ir kirčių žymes.

Brahmarakšasas su užuojauta paklausė:

- Ko tu su ja gyveni, jeigu ji tave kasnakt muša? Ko nepalieki jos? Koks malonumas tau šitaip gyventi? Aš nepakėliau ir vieno jos plakimo, o tu kenti kasnakt ir dar skubi pas ją apsikrovęs sunkiais nešuliais?

- Pone, - atsakė Sanubhutis,- kaip man su ja negyventi, kaip nekentėti,-juk ji verda man valgį. Esu nelaimingas skurdžius. Neturiu jokių giminių. Kas man daryti? - Taip kalbėdamas, jis graudžiai pravirko.

Brahmarakšasui, kuris rydavo žmones kaip grėsmingas tigras, pagailo Sanubhučio, ir jis tarė:

- O vargšas brahmane! Neverk. Neik namo, o daryk, ką liepsiu. Netoliese yra Vanadurgos miestas. Jį valdo karalius, vardu Durgadatas. Jis turi vienturtę dukterį. Aš apsėsiu ją. Nepasiduodamas jokiems užkalbėjimams siurbsiu jos kraują, kol iš jos liks tik skeletas. Tu ateisi į miestą po kelių dienų ir pasiskelbsi esąs egzorcistas — galįs išvaryti piktąją dvasią ir pagydyti princesę. Kai karalius pažadės už tai keletą kaimų ir visokių dovanų, imsies ją gydyti. Priėjęs artyn sušnibždėsi į ausį, kad esi brahmanas, gyvenantis po figmedžiu. Tuomet aš paliksiu jos kūną. Tu tapsi turtingas ir vesi gerą moterį.

Sanubhutis puolė kniūpsčias prieš brahmarakšasą, ėrnė visaip jį liaupsinti ir plūsti savo pačią. Pamalonintas brahmarakšasas pasišalino, o Sanubhutis, užuot ėjęs namo, patraukė į kitą kaimą.

Tą pačią naktį brahmarakšasas apsėdo princesę. Suklikusi nesavu balsu, ji pašoko iš lovos. Kai jos vyras pabudo ir išsigandęs paklausė, kas atsitiko, princesė puolė jį kandžioti. Vargais negalais pavyko vyrui ištrūkti, nubėgo jis pas karalių su karaliene ir viską papasakojo. Atskubėjo visi į miegamąjį, o princesė puolė juos garsiai vaitodama ir grieždama dantimis. Tėvai suprato, kad dukterį apsėdo piktoji dvasia, ir užrakino duris. Princesės jėgos sulig kiekviena diena vis labiau nyko, nes ji nieko nevalgė ir visai nemiegojo. Karalius jautė, kad ji netrukus mirs. Ir jis, ir karalienė, ir princesės vyras, ir visi dvariškiai vaikščiojo prislėgti neapsakomo sielvarto.

Tuo metu į miestą atkeliavo Sanubhutis. Aplinkui visi tik ir kalbėjo, kad princesė mirtimi vaduojasi. Sanubhutis nuėjo į rūmus ir pareiškė sargybiniams, kad jis išgydysiąs princesę. Sargybiniai nuvedė jį pas karalių. Šis, pažvelgęs į Sanubhutį, nepatikėjo, kad toks driskius galėtų išgydyti princesę. Tada Sanubhutis pridūrė, kad jeigu jam nepasisektų, jis pasirengęs padėti galvą. Tai girdėdamas, patikėjo karalius atėjūnu ir tuoj pat surašė raštą, kuriuo dovanojo Sanubhučiui dvylika kaimų ir kitokio turto. Gavęs raštą, šis paprašė parodyti princesę. Lydimas dvylikos tarnų, karalius nuvedė Sanubhutį prie kambario, kuriame buvo uždaryta princesė. Kai brahmanas rakino duris, karalius jį įspėjo, kad neitų vidun kaip reikiant nepasirengęs, nes teks rimtai susiremti su velniu. Sanubhutis šyptelėjęs atsakė, kad jam nereikia nei kokių įnagių, nei apeigų, ir žengė į kambarį uždarydamas paskui save duris.

Kambaryje mėtėsi veidrodžių ir šviestuvų šukės, suplėšyti pagalviai ir baldakimų nuolaužos. Princesė, pamačiusi lėtai artėjanti Sanuhhutį, garsiai suklykė ir, išlaužusi lovos koją, puolė jį. Nusigandęs brahmanas sukryžiavo rankas ir prabilo:

-      O mano valdove! Aš esu brahmanas, gyvenantis po figmedžiu Atėjau čionai tavo lieptas. Karalius padovanojo man dvylika kaimų ir kitokio turto. Pažvelk į šį raštą. Tavo malonės dėka aš išbridau iš skurdo.

Išgirdęs šiuos žodžius, princesę apsėdęs brahmarakšasas tarė:

-      Aš stengiausi tik dėl tavęs ir džiaugiuosi, kad pralobai.

Dabar galėsi vesti kitą moterį ir laimingai gyventi. Princesę aš paliksiu Bet žinok, kad brahmarakšasai mėgsta jaunas princeses. Aš susirasiu ir apsėsiu kitą. Jeigu būsi kviečiamas ją gydyti nieku gyvu nesutik. O jei mano įsakymui nepaklusi, kaipmat nužudysiu tave. Taigi buk atsargus.

Tai taręs, brahmarakšasas paliko princeses kūną ir, nuplėšęs rūmų stogą, dingo.

Princesė nėjudėdama gulėjo ant lovos. Sanubhutis pravėrė duris ir šypsodamasis išėjo iš kambario Karalius laukęs už durų nekantriai paklausė, ar pavyko išvaryti pikąją dvasią. Sanubhutis pasiūlė jam įeiti vidun ir įsitikint. Karalius su savo palyda atsargiai įslinko į kambarį. Užkalbinta princesė iš lėto pramerkė akis ir silpnu balsu paprašė valgyti. Tuomet atėjo karalienė ir ją pamaitino. Rūpestingai prižiūrima ir slaugoma, princesė netrukus pasveiko.

Karalius, jo giminaičiai ir aukštieji rūmų pareigūnai neapsakomai šlovino Sanubhutį, garbstė jį kaip dievą. Karalius padovanojo jam dvigubai daugiau kaimų, negu buvo žadėjęs. Be to, davė didžiulius namus ir iškėlė vestuves su gera mergina, brahmano Radžapurohito dukra. Ir gyveno Sanubhutis ramiai, nieko nestokodamas.

Po šešių mėnesių gretimos karalystės valdovas Ratnapuris parašė Durgadatui, kad jo dukterį apsėdo piktoji dvasia, nepasiduodanti jokiems užkalbėjimams,-ji jau tris kerėtojus nužudė. Jis prašė Durgadato atsiųsti garsųjį Sanubhutį, kad šis pagydytų jo dukterį ir žadėjo duoti už tai visko, ko tik tas panorėsiąs.

Net palankiną Sanubhučiui nešti atsiuntė.

Durgadatas pasikvietė Sanubhutį, perskaitė jam laišką ir paprašė išgydyti princesę. Tada, pasak karaliaus, Sanubhučio šlovė pasklistų ir kitose karalystėse. Iš baimės apmirusia širdimi Sanubhutis nuolankiai tarė:

- Mano valdove! Egzorcizmas nėra lengvas darbas. Kad išvaryčiau piktąją dvasią iš jūsų namų, turėjau atsisakyti nuodėmių atleidimo labai ilgam laikui. Jeigu dar sykį šito imsiuos, man nebus atleistos viso gyvenimo nuodėmės ir nepakliūsiu į kitą pasaulį. Atsiprašau, kad negaliu įvykdyti jūsų paliepimo.

Bet Durgadatas nesiliovė prašęs ir įkalbinėjęs, nes anas karalius buvo jo artimas giminaitis. Be to, žadėjo daugiau niekada nesiųsti Sanubhučio su panašiom užduotim.

Teko Sanubhučiui sutikti. Vieną gražią dieną jis sėdo į Ratnapurio atsiųstą palankiną ir iškeliavo į gretimą karalystę. Visą kelią galvojo:

—      Galas man! Aš vykstu išvyti piktosios dvasios, tarytum tai būtų mano jėgoms. Brahmarakšasas juk perspėjo mane, kad tenai nesirodyčiau. Jeigu nusižengsiu jo įsakymui, jis mane nužudys. Reikėjo pasakyti karaliui visą tiesą. Be reikalo apsimečiau ne tuo, kas esu! Juk žinau tik vieną vienintelį užkalbėjimą — aštakšarimantrą. Mane gali išgelbėti tik apvaizda.

Sanubhutis buvo sutiktas labai šiltai ir iškilmingai palydėtas į rūmus. Kerėtojai, jau susirinkę rūmuose, apspito jį ir ėmė klausinėti, kokių burtų jis imasi ir kokių įnagių jam reikia apeigoms. Bet Sanubhutis atsakė, kad jam nieko nereikia, ir paprašė parodyti princesės kambarį.

Karalius, palydėjo jį. Sukaupęs visą drąsą, Sanubhutis lėtai įėjo į kambarį ir uždarė duris. Pamačiusi jį, princesė suklykė ir puolė. Sanubhutis prabilo sudėjęs rankas:

—      Aš esu brahmanas, gyvenantis po figmedžiu. Atvykau čionai pareikšti pagarbos.

Tada brahmarakšasas, tūnantis princesėje, sušuko:

—      Ak tu niekše! Ar pamiršai mano įsakymą? Ar aš tau nebuvau liepęs nesirodyti čionai? Nesitenkindamas turtais, kuriuos gavai mano dėka, iš gobšumo vėl atėjai manęs varyti. Aš kaipmat su tavim susidorosiu.

Apsimesdamas labai išsigandęs, Sanubhutis atsakė:

—      Mano tėve! Kaipgi aš galiu neklausyti tavęs, juk tiek gero man padarei. Bet vėl mane ištiko nelaimė. Nežinau, kaip iš jos išbristi, tad atėjau prašyti tavo patarimo. Aš buvau nepaprastai laimingas tuos šešis mėnesius, kai tu man padėjai. Bet likimas niekada neleidžia žmogui ramiai gyventi per amžius. Mano pirmoji žmona kažkaip sužinojo, kad tu man pagelbėjai ir kad karalius Durgadatas mane gausiai apdovanojo. Ji susikrovė į dviratį vežimėlį visas šimtą aštuoniasdešimt virvių, kurias buvo nusivijusi man plakti, ir atkeliavo į mano namus. Aš paklaikau ir atbėgau prašyti tavo pagalbos. Tu išgelbėjai mane nuo jos aną sykį. Maldauju, išgelbėk ir dabar. Aš tavo vergas, būk geras, apgink mane,— tardamas šiuos žodžius, Sanubhutis puolė kniūpsčias ant grindų.

Brahmarakšasas drebėdamas iš baimės klausėsi Sanubhučio pasakojimo. Paskui tarė:

—      O Sanubhuti! Aš niekada neužmiršiu, kaip ji plakė figmedį. Sakai, ji atkeliavo į tavo namus su vežimėliu, pilnu virvių? Ir pasiliks tenai? O gal atseks iš paskos žinodama, kur tu iškeliavai? Pasakyk, kur ji dabar galėtų būti?

—      Pone,— atsakė Sanubhutis,— panašu, kad ji aiškiaregė. Juk surado mano namus nieko neklausinėdama. Gali būti, kad ji jau seka mano pėdomis. Ko gero, jau bus priėjusi miestą. Būk malonus, patark, kaip išvengti jos įniršio.

Siaubo apimtas brahmarakšasas tarė:

—      Kęsk savo likimą vienas. Ji tavo žmona, tu ir kamuokis. O man pirmiausia rūpi savas kailis. Pabėgsiu į kokias tolimas salas, kad ji manęs nerastų.— Sulig tais žodžiais brahmarakšasas paliko princesės kūną ir, nuplėšęs rūmų stogą, išskrido.

Sumanumu galima pasiekti tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Sanubhutis padėkojo dievui už gudrybę, kuri lemiamą akimirką šovė jam į galvą. Paskui išėjo iš kambario ir pasakė karaliui, bei jo palydai, kad princesė sveika. O karalius apipylė jį dovanomis ir surengė puikią atsisveikinimo puotą.

Nuo to laiko Sanubhutis gyveno ramiai ir laimingai.

2139 žodžiai (Skaitysite 12 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU