Pirklys ir Džinas

Labai seniai gyveno toks pirklys, jis turėjo daug žemės, prekių ir pinigų. Kartą jam reikėjo kėliauti toli su svarbiais reikalais. Jis jojo raitas, įsidėjęs nemažą krepšį sausainių su datulėmis, nes jo kelias ėjo per didelę dykumą, kur negalėjo gauti jokių valgomų daiktų. Tą vietą jis pasiekė laimingai, atliko reikalus ir grįžo jau atgal.

Ketvirtą kelionės dieną, išvargintas kepinančios saulės, pasuko iš kelio, norėdamas pasilsėti po medžiais, po kuriais rado šaltinį skaidraus vandens. Nulipęs nuo balno, pririšo arklį prie medžio, atsisėdo pas šaltinį ir ėmė valgyti iš savo krepšio sausainius ir datules. Valgydamas datules, mėtė kaulelius į visas puses. Būdamas geras musulmonas, po valgymo nusimazgojo veidą, rankas ir kojas ir atsiklaupęs ėmė melstis.

Besimelsdamas jis išvydo artinantis prie jo neregėto didumo bjaurią būtybę ir mojuojant išlenktą kardą. Tai buvo džinas, pikta dvasia.

Priėjęs arčiau, džinas sukriokė baisiu balsu:

—      Kelkis, aš turiu nukirsti su tuo kardu tavo galvą už mano sūnaus nužudymą!

Baisiai išsigandęs tų žodžių, pirklys, drebėdamas iš baimės, atsakė:

—      Kaip aš galėjau nužudyti tavo sūnų, kad aš jo visai nepažįstu ir niekados nemačiau?

—      Sakyk, ar atsisėdęs čia,— klausė džinas,— netraukei datules iš savo krepšio ir valgydamas nemėtei kaulelių į visas puses?

—      Tiesa, taip buvo, kaip tu sakai,— atsiliepė pirklys: — tikra tiesa!

—      Kai tu mėtei taip kaulelius,— toliau kalbėjo džinas,— ėjo mano sūnus pro šalį, vienas kaulelis pataikė jam į akį ir užmušė jį. Už tai aš turiu nužudyti tave!

—      O viešpatie, dovanok man! — sušuko pirklys.

—     Jokio dovanojimo,— tarė griežtai džinas,— jokio pasigailėjimo! Teisybė reikalauja nužudyti tą, kas nužudė kitą!

—     Aš sutinku su tuo,— atsakė pirklys,— bet aš tikrai nenužudžiau tavo sūnaus. O jei ir būčiau nužudęs, būčiau tai padaręs iš nežinojimo. Todėl prašom atleisti ir dovanoti man gyvybę.

—     Ne, ne,— atkirto piktai džinas: — tu nužudei mano sūnų, o aš nužudysiu tave!

Sulig tais žodžiais griebė jis pirklį už rankos, trenkė kniūpsčią į žemę ir išsitraukė kardą kirsti galvą.

Pamatęs džino kardą, iškeltą ties savo galva, pirklys sušuko:

—      Leisk man pasakyti vieną žodį! Palauk metus mane žudyti, duok atsisveikinti su pačia ir vaikais ir padalinti jiems turtą. Aš prižadu lygiai tą pačią dieną už metų sugrįžti prie tų medžių ir atiduoti savo galvą.

—      Ar tą prižadėjimą duodi Alacho akyse? — tarė džinas.

—      Alacho akyse! — tvirtai atsakė pirklys.— Mano prižadėjimu gali pasitikėti!

Tada džinas paleido jį iš rankos ir ta akimirka išnyko.

Sugrįžęs pirklys kaip apsakė, kas jam nutiko su džinu, jo pati ėmė balsu raudoti, muštis į krūtinę ir rauti sau plaukus nuo galvos. Vaikai taip pat labai gailėjo tėvo ir griaudžiai visi verkė, jokie žodžiai negalėjo jų nuraminti. Pats tėvas, matydamas tokį namiškių sielvartą, iš nebesusivaldymo kartu su visais ašarojo.

Netruko praeiti metai, ir jis turėjo keliauti. Kelionei nieko daugiau neėmė, tik įsidėjo įkapes. Neapsakomas jam suspaudė širdį skausmas, kai pradėjo sakyti pačiai ir vaikams sudieu. Taip griaudžiai atsisveikinęs su artimaisiais, jis nuvyko į tą vietą, kur buvo prižadėjęs džinui.

Atsisėdo ten pas šaltinį ir nuliūdęs laukė pasirodant džino. Belaukdamas pamatė ateinant kokį keleivį su stirna. Kai jie pasisveikino, keleivis paklausė, ką jis čia veikia tokioj vietoj, kur nieko nėra.

Pirklys apsakė visą istoriją, ir keleivis labai stebėjosi.

Bešnekučiuojant pirkliui su keleiviu, atsivedusiu stirną, staiga priėjo kitas keleivis su dviem juodais šunimis. Išgirdęs, kaip atsirado pirklys toj dykumoj, jis panorėjo kiek palaukti su jais ir pažiūrėti, kas toliau bus.

Netrukus jie pamatė tirštą dulkių debesį sukantis viesulu ir lekiantį artyn. Visai prisiartinęs, viesulas išnyko, ir staiga pasirodė džinas. Nei nepasisveikinęs jis tiesiai priėjo prie pirklio, iškėlęs aukštyn kardą, pagriebė jį už rankos ir tarė:

—     Stok, atėjo tau galas už mano sūnaus nužudymą!

Pirklys ir tie abudu nepažįstami keleiviai pradėjo balsu raudoti:

Kai tas keleivis, kur buvo atsivedęs stirną, pamatė džiną pagriebus pirklį ir užsimojus kardą kirsti jam galvą  puolė keliais prieš jį ir, bučiuodamas jo kojas, ėmė maldauti:

—     Dvasių viešpatie, aš labai žemai prašau sulaikyti savo rūstybę ir leisti man apsakyti mano gyvenimo istoriją ir istoriją tos stirnos, kurią čia regi, ir, jei ji pasirodys nepaprastesnė ir nuostabesnė už to pirklio istoriją, tikiuosi, tu dovanosi tam nelaimingam žmogui pusę jo kaltybės!

Džinas kiek pagalvojo ir pagalvojęs tarė:

—     Gerai, sutinku!      -

Tada tas keleivis su stirna apsakė savo istoriją:

KELEIVIS SU STIRNA

Ta stirna, kur čia matote, yra mano pati. Ją vedžiau, kai ji buvo dvylikos metų, mes pragyvenom kartu dvidešimt metų ir neturėjom vaikų.

Aš norėjau turėti įpėdinį ir įsūnijau vergės vaiką. Mano pati iš pavydo ėmė nekęsti to vaiko ir jo motinos, bet savo neapykantą mokėjo gerai slėpti, ir aš sužinojau tai, kada buvo per vėlu.

Kartą aš ilgai buvau kelionėj, ji mokėjo kerėti, pavertė vaiką į jaučiuką, o jo motiną į karvę ir juos abudu pavedė ganyti mano kerdžiui.

Sugrįžęs pačios paklausiau, kur yra vaikas ir jo motina. Pati man atsakė:

—     Ta vergė mirė, o kur pasidėjo tavo įsūnis, aš nieko nežinau, bus jau dvejetas mėnesių, kaip jo nebematau.

Vergės aš labai gailėjau, o dėl dingusio sūnaus turėjau tvirtą viltį, kad jis kaip netrukus atsiras. Bet praėjo aštuonetas mėnesių, ir nieko apie jį vis nebuvo girdėti. Artinantis didžiajai Bairamo šventei, liepiau kerdžiui atvesti man riebią karvę aukai. Jis atvedė, o kai aš norėjau ją aukoti, ji ėmė gailiai baubti, iš jos akių riedėjo ašaros. Tai buvo labai nepaprastas daiktas, man jos pagailo pjauti, ir aš liepiau kerdžiui atvesti kitą karvę.

Tai girdėdama, mano pati baisiai įniršo dėl mano pasigailėjimo ir piktai sušuko:

—   Ar tu iš galvos kraustaisi, seni? Neieškok kitos, aukok šitą karvę! Nerasi gražesnės ir tinkamesnės šventei!

Nenorėdamas bartis su pačia, liepiau kerdžiui, turėjusiam kietesnę širdį kaip aš, paaukoti tą pačią karvę. Bet nulupęs kailį, rado jos tik vienus kaulus, nors anksčiau rodėsi ji labai riebi.

—   Šventės aukai tie kaulai netinka,— tariau aš jam:—atiduok elgetoms ar dėk kur sau nori. Jei turi riebų veršį, atvesk man jos vietoj.

Jis atvedė riebų veršį, kuris, pamatęs mane, šoko su tokiu smarkumu į mano pusę, jog nutraukė virvę, puolė man prie kojų, nuleidęs galvą žemyn, lyg maldaudamas jo pasigailėti ir nežudyti.

Tas mane dar labiau nustebino ir sujaudino kaip karvės ašaros, ir aš pačiai tariau:

—   Aš jo negaliu aukoti, tu man prieštarauti nemėgink!

Ta nedorėlė visai nepaisė mano noro ir tol mane ėdė, kol aš nusileidau. Aš surišau vargšą gyvulėlį, paėmiau peilį ir jau pridėjau prie gerklės pjauti, bet jis, apsipylęs ašaromis, ėmė taip gailiai vaitoti, ir man taip suspaudė širdį, jog aš nebetekau drąsos jį žudyti. Peilis man iškrito iš rankų, ir aš griežtai pasakiau pačiai, kad aukai reikalauju kito veršio, ir ją kiek apmaldžiau, žadėdamas tą paaukoti kitų metų Bairamo šventei.

Kitą dieną mano kerdžius atėjęs prašė leidimo pakalbėti su manim vienu. Jis pasakė, kad jo duktė prisimananti kerėti ir norėtų su manim pasimatyti. Aš liepiau ateiti, ir ji man pasakė, kad, kai buvau kelionėj, mano pati pavertusi vergę į karvę, o vaiką į jaučiuką. Ji nebegalinti atgydyti vergės, paaukotos karvės pavidalu, bet ji galinti man grąžinti įsūnį, jei aš sutikčiau ją paimti už marčią ir leisti nubausti mano pačią, kaip ji nusipelnė.

Gavusi mano sutikimą, mergaitė paėmė indą, pilną vandens, ištarė kokius man nesuprantamus žodžius ir apliejo tuo vandeniu veršiuką, ir tas ta pačia akimirka atvirto į vaikiną.

—    Sūnau mano, brangiausias mano sūnau,— sušukau aš, neapsakytai nudžiugęs, ir glausdamas jį prie krūtinės,— ta mergaitė išvadavo tave iš baisių kerų, ir aš tik norėčiau paklausti, ar sutinki savo išvaduotoją paimti už pačią, kaip aš jau pažadėjau.

Mergaitė buvo labai graži, ir jis su džiaugsmu sutiko, bet prieš vestuves ji pavertė mano pačią į stirną, ir štai ją čia matote!

Po kiek laiko mirė įsūniui pati, ir jis iškeliavo į tolimus kraštus. Negaudamas žinių apie jį jau keleri metai, aš einu per žmones, bene išgirsiu, kur jis dingo. Bijodamas palikti kam pačią, kol grįšiu namo, ją vedžioju visur su savim. Tokia tai mano ir mano pačios istorija. Argi ji nėra labai nepaprasta ir nuostabi?

—     Tiesą kalbi,— atsakė džinas,— ir dėl tos priežasties dovanoju pirkliui pusę kaltybės.

Baigus istoriją pirmajam keleiviui, antrasis, kur buvo atsivedęs du juodus šunis, kreipdamasis į džiną, tarė:

—      Aš apsakysiu, kas atsitiko man ir tiem dviem juodiem šunim, kur čia prie manęs yra. Išgirdęs tą apsakymą, tikiuosi, tu dovanosi pirkliui antrą kaltės pusę.

—      Sutinku dovanoti,— atsakė džinas,— jei tavo istorija bus įdomesnė už stirnos istoriją.

Ir antrasis keleivis pradėjo pasakoti.

KELEIVIS IR DU JUODI ŠUNYS

Didis dvasių viešpatie, žinok, jog mes čia trys broliai, aš ir tie du juodi šunys. Mūsų tėvas mirdamas paliko mums po tūkstantį auksinių. Su tais pinigais mes visi pradėjom varyti prekybą. Aš palikau namie, o mano broliai pasitraukė iš savo krašto ir ėmė prekiauti svetur.

Jiems verstis nepasisekė, viską prakišo ir po metų grįžo nieko neturėdami. Aš džiaugiausi juos pamatęs, man geriau buvo pavykę, ir aš jiems daviau po tūkstantį auksinių, kad vėl galėtų kibti į prekybą. Tada jie ėmė prikalbinėti mane leistis kartu su jais į užjūrius su prekėmis. Aš iš pradžių atsisakiau. Jei ir toliau nesiliovė prikalbinėję, aš priešinausi ištisus penkerius metus, bet pagaliau nusileidau.

Kai atėjo metas apsirūpinti prekėmis apyvartai, tai pasirodė, kad jie nei vienas nebeturėjo nieko iš tų tūkstančių auksinių, kur buvau jiems davęs. Bet aš jiems nei pusę žodžio nesakiau. Priešingai, tuomet mano turtas buvo išaugęs lig šešių tūkstančių auksinių, jiems vėl daviau po tūkstantį, tiek pat pasiėmiau sau, o likusius tris tūkstančius užkasiau į žemę vienam savo namų kampely.

Prisipirkę prekių, mes nusisamdėm laivą ir, sulaukę gero vėjo, išplaukėm į jūrą. Po dviejų mėnesių kelionės mes privažiavom vieną uostą, išlipome tenai ir turguj pelningai pardavėme savo prekes. Ypač gerai pardaviau aš, laimėjau dešimt už vieną.

Mums susirengus grįžti atgal, aš patikau ant jūros kranto moterį, labai gražią, bet vargingai apsidariusią. Ji stačiai priėjo prie manęs, pabučiavo ranką ir rimčiausiai pasakė, kad aš ją vesčiau. Pradžioj aš nenorėjau sutikti, visaip atsisakinėjau, bet ji prikalbėjo tiek gerų daiktų apie save, kad ji būsianti geriausia man žmona pasauly, kad nereikėtų žiūrėti į menką jos apdarą, ir pagaliau nusileidau. Aš daviau pasiūti jai gerus drabužius, paskui padarėm vedybų raštus ir kartu išplaukėm iš tos vietos. Mano pati pasirodė visais atžvilgiais tikrai puiki moteriškė, ir aš pradėjau kasdien labiau ją mylėti.

O mano abu broliai, kuriems reikalai ne taip gerai klojosi, ėmė pavydėti man laimės. Jiems buvo baisiai pikta, kad aš visur turėjau geresnį pasisekimą, ir jie nutarė mane nužudyti. Vieną naktį mane ir pačią miegant paėmė ir įmetė į jūrą.

Vos įmestą į vandenį paėmė ji mane ir išnešė ant salos. Išaušus ji man tarė:

—      Matai, vyreli, kad, gelbėdama tau gyvybę, aš nemenkai atsilyginau už tavo gerą širdį. Žinok, kad aš esu fėja ir tau pasirodžiau su prastu apdaru ant jūros kranto, kada rengeisi išplaukti, tik norėdama išbandyti tavo gerumą. Tu pasielgei kilniai, ir aš džiaugiuosi gavusi progą tau atsidėkoti. Bet aš esu didžiai pasipiktinusi tavo broliais, ir tik jų gyvybė gali mane nuraminti.

Tie jos žodžiai mane be galo nustebino. Aš gražiausiai padėkojau fėjai už jos man parodytą malonę, o paskui tariau:

—      Mano brangioji, prašom dovanoti mano broliams. Nors jie labai man nusikalto, bet aš nesu toks žiaurus, kad norėčiau jų mirties.

Aš apsakiau tada, ką buvau jiems gero padaręs, bet tas dar padidino jos pasipiktinimą, ir ji sušuko:

—    Tuojau griebsiu tuos nedėkingus išdavikus ir atkeršysiu už viską! Aš sunaikinsiu laivą ir prigirdysiu juos jūroj!

—    Mano geroji,— maldavau aš,— dėl viešpaties aukštybių dovanok jiems! Pamiršk savo rūstybę, atsimink, kad jie yra mano broliai ir kad mes už piktą turime mokėti geru!

Tie žodžiai apramino ją. Ji paėmė mane ir vienu akimirksniu nunešė nuo salos ant mano namų stogo. Aš nusileidau į apačią, atsidariau duris ir iškasiau iš žemės tuos tris tūkstančius auksinių, kur buvau paslėpęs. Pažįstami pirkliai ir kaimynai sveikino mane laimingai sugrįžus. Parėjęs namo, radau du juodus šunis, ir jie priėjo prie manęs nuleidę galvas. Aš labai stebėjausi ir negalėjau spėti, iš kur tie šunys atsirado. Bet tuojau pasirodė fėja ir pasakė:

—   Mano žmogau, nesistebėk, iš kur tie šunys atsirado! Tai yra tavo broliai!

Tas jos pasakymas mane baisiai sujaudino, ir aš paklausiau, kokia galybė juos taip pakeitė.

—    Tai aš tą padariau,— atsakė ji,— ir tuo pačiu laiku paskandinau jų laivą. Tu praradai savo visas prekes, kur buvo tame laive, bet nebijok, aš tave atlyginsiu kitu būdu. O tavo brolius aš pasmerkiau penkerius metus būti šunimis. Už savo klastą jie teisingai nusipelnė tokios bausmės.

Tai pasakiusi, ji paaiškino, kur prireikus galėčiau ją rasti, ir vienu metu pranyko iš akių.

Tie penkeri metai jau baigiasi, tai aš keliauju, ieškodamas jos.

Taip pabaigė kalbą antras keleivis, atsivedęs du juodus šunis.

Nutilo visi, kurie klausėsi, o keleivis tarė džinui:

—   Tokia mano istorija, dvasių viešpatie! Argi ji nėra labai nuostabi?

—    Tai tiesa,— atsiliepė džinas,— ir dėl tos priežasties aš nuimu antrą man pirklio padarytos kaltės pusę.

Sulig tais žodžiais džinas pakilo ir išnyko dūmų debesy. Didelis buvo pirklio ir abiejų keleivių džiaugsmas.

Pirklys labai gražiai padėkojo savo išvaduotojams. Jie taip pat džiaugėsi galėję nekaltą išgelbėti nuo mirties ir, atsisveikinę su juo, kiekvienas patraukė savo keliu. Pirklys sugrįžo pas pačią ir vaikus ir ramiai pabaigė savo gyvenimo dienas.

2953 žodžiai (Skaitysite 16 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU