Pirmasis ledas

Vytukas ir Jurgiukas labai laukė žiemos. Ir klumpaites buvo pasikaustę. Kartą kitą jau buvo pasnigę, tik tikrosios žiemos dar vis nebuvo: kūdroje vos kartą buvo ledas pasirodęs, ir tai tik pakraščiuose.

Tik štai keliasi vieną rytą ir girdi, kaip ratai gruodu tarška. Klausia:

— Ar pašalę?

— Gerokai pašalę, šilčiau apsirėdykita, — pataria tėvas.

Greit papusryčiavę, bėga vaikai pro vartus į balutę — užšalusi. Pamėgino ledą — laiko. Pasiėmė kartelę, nubėgo į kūdrą. Kūdros paviršius lygus ir žvilga kaip ledas. Sudrožė klumpaite į ledą pačiam pakraštyje — neįlaužė, tik „gaidys” iššoko. Pamėgino kartele toliau — taip pat neįlaužė.

— Kas bus, kas nebus, eisim, — tarė Vytukas ir žengė ant ledo.

Ledas nė trakšt.

Eina tolyn, o Jurgiukas iš tolo paskui seka. Ledas nė nelinksta. Tik pačiam vidury kiek sutratėjo, bet neįlūžo.

— Laikys, — nusprendė abudu ir, įsibėgėdami nuo kranto, ėmė čiužinėti skersai kūdrą.  

— Kaip gera, kad vanduo ne iš apačios šąla, tai kažin kol ledo nebūtuva sulaukę, — kalbėjo kraštą pričiuožęs Jurgiukas.

— Vis tiek ledas į viršų iškiltų: ledas už vandenį lengvesnis, — primetė atsivijęs Vytukas.

— Tik nebūtų toks lygus, — atgal besivarydamas plepėjo Jurgiukas.

— Žinoma, toks geras nebūtų, — pritarė pridurmui Vytukas.

— O žinai, kas man pernai nutiko? — ėmė pasakoti Jurgiukas, atsilsėti sustojęs. — Jau buvo viduržiemis; tu tuomet sirgai. Ledai visur laikė. Bėgdamas į kūdrą, pasileidau išilgai griovelio; tik triokšt ir įlūžau. Gerai, kad po apačia vandens nebuvo; būčiau klumpes prisėmęs.

— Dėlto ir įlūžai, kad po ledu tuščia buvo, — paaiškino Vytukas. — Ar dabar neįlūžtuva, kad ledas ant vandens negulėtų?

Dar kelis kartus kūdrą skersai išmatavę, vaikai raudonskruosčiai nubėgo namo.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU