Pušys

Šile ošė, svyravo pušys, vėjo supamos. Lygiais aukštais kamienais, tirštomis spyglių kepurėmis, tarytum debesų pasiekti pasistiebusios. Prie pat šilo augo plačiašakė, kresna pušis. Kaip ji skyrium nuo kitų čionai išaugo, niekas aplinkui nežinojo: gal iš vėjo atneštos sėklos išdygo, gal šilą čionai iškirtus, netyčiomis paliko.

Lingavo šilo pušys ir ošė, kalbėjo, į tą pušį žiūrėdamos.

— Rodos, pušų veislės ta vienuolė, o kokia plati ir daug už mus žemesnė.

— Nesistebėkit, seselės, — atsiliepė vienuolė pušis, šilo kalbą iš vėjo pagavus. — Bepigu jums buvo krūvoje augti: vėtrai kilus, galėjote viena kitą remti. Aš pati viena turėjau audroms atsispirti mokėti. Taigi man labiau rūpėjo giliau ir plačiau į žemę šaknis suleisti, sudrūtėti, kad vėjas neišverstų, nenulaužtų. Būtinai aukštyn stiebtis man nereikėjo, saulės šviesos turėjau gana.

— Suprantame, suprantame, — suošė šilas. — Mes už viena kitos skubinamės, stiebiamės, kad bent viršūnės galėtų šviesos spindulių pagauti. Be saulės šviesos argi gali medis augti? Štai žolelės, ir jos be saulės skursta, nyksta.

— Labiausiai iš po jūsų, pušų, į pakraščius traukiamės, — atsiliepė žolelės, šilo griovyje skystai prižėlusios.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU