Pyragai

Eina tėvas kviečių sėti.

— Kur eini, tėveli? Aš palydėsiu, — siūlosi mažiulis sūnelis.

— Einu pyragų gaminti. Eikš, eikš, pasižiūrėk.

Žiūri sūnelis, kaip tėvas ranka mojuoja, kviečius barsto, ir galvoja, kur čia tie pyragai jam teks pamatyti.

Pasėjęs vedasi tėvas sūnelį namo.

— Tai kame, tėveli, pyragai, kur man pažadėjai?

— Palauk, sūneli, palūkėk, dar tik įmaišyti.

Eina tėvas, ką pasėjęs, pasižiūrėti ir sūnelį vedasi. Kviečių lauke žali diegeliai tirštai sudygę.

— Pyragai jau kyla. Ar matai, sūneli?

Sūnelis akis išpūtęs žiūrėjo, bet pyragų nematė.

Paskui kviečių lauką sniegas užklojo. Atėjo pavasaris. Želmenys sukilo.

— Štai mūsų pyragai jau kokie iškilę.

Sūnelis tik žalią, šlamantį plotą tematė. Kviečiai užaugo, subrendo, nunoko.

Dalgį ant pečių užsidėjęs, tėvas eina kviečių kirsti.

— Einu, sūneli, pyragų į krosnį šauti.

Sūnelis žiūrėjo, pyragų nematė.

Tik matė, girdėjo, kaip dalgis žvangėjo, kvietelius ant šono guldydamas.

Parvežė kvietelius iš lauko, iškūlė, grūdus į malūną nuvežė.

Sūnelis jau nebeklausė, ką tėvelis daro.

Įmaišė mamytė pyragų iš šviežių miltų, pakepė.

Iš krosnies kepalėlį ištraukus, riekelę sūneliui pakišo.

— Štai, sūneli, jau tėvelis pyrago pagamino.

Apkabino sūnelis mamą, apkabino tėvą.

— Žinau, mamyte, mačiau kaip tėvelis pyragus gamino.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU