Šalnos dovanos

Gyveno toks senis ir senė. Jie turėjo tik menką trobelę ir buvo labai neturtingi. Vieną sykį, anksti pavasarį, užsimanė toji senė agurkų pasisodinti ir iš to pelną gauti. Bet lauke buvo dar šalta, tai ji prinešė durpių, pripylė ant krosnies ir pasodino agurkų. Agurkai jau sudygo, pradėjo lapoti, tik vieną rytą atėjo šalna ir juos nušaldė. įpykus ant šalnos, senė kad ėmė duoti į kailį savo seniui ir išvarė jį iš namų.

—      Eik,— sako,— pagauk tu man šalną ir parnešk, aš jai už tai parodysiu!

Eina senis verkdamas — kur jis gali šalną pagauti? Nuėjo į krūmus, gi

žiūri — po krūmu, žiemių pusėj, guli šalna susirietusi. Senis ėmė duoti jai su lazda:

—      Užmokėk man, kam nušaldei agurkus, arba aš tave užmušiu!

—      Tu manęs nemušk,— sako šalna,— aš tau duosiu tokią staltiesę. Tą staltiesę pasitiesi ir sakysi: „Iš staltiesės!" — tai visko bus gerti ir valgyti. Tik grįždamas niekur neužsuk ir nenakvok.

Gavęs tokią staltiesę, eina senis namo. Buvo jau vakaras, tai pakeliui jis užėjo į pirkelę pas savo kūmą ir ėmė prašytis nakvynės. Kūma nenori jo priimti, sako:

—      Nei valgyti nėra kas, nei nieko.

—      Dėl valgymo nesirūpink,— sako senis,— dar aš ir tave pavaišinsiu.

—      Jeigu taip, tai gali nakvoti.

Senis tuoj pasitiesė ant stalelio tą staltiesę ir sako:

—      Iš staltiesės!

Ir bematant atsirado ant staltiesės visokių valgymų ir gėrimų. Kai visi pavalgė, senis atsigulė ir užmigo. Tada kūma suieškojo kitą tokią pat staltiesę, padėjo tam seniui, o aną paėmė.

Rytą senis atsikėlė, pasiėmė staltiesę ir išėjo namo. Pamatė senė jį pareinant, išbėgo pasitikti; žiūri — tasai staltiesę po pažastim pasikišęs parsineša.

—      Argi staltiesė verta tų agurkų? — ėmė bartis senė.— Reikėjo man šalną parnešti!

—      Tylėk, bobule, bus gerai! Žiūrėk, kas čia rasis iš tos staltiesės.

Tuoj patiesė ją ant stalo ir sako:

—      Iš staltiesės!

Bet staltiesė stovi tuščia kaip stovėjusi. Senis ir vieną sykį prašė, ir kitą sykį — nieko nėra. Tada senė kad ėmė vanoti jam šonus, kad ėmė vanoti:

—      Dar tu čia kokius juokus kreti! Eik ir parnešk man šalną!

Eina senis vėl į krūmus. Toje pusėje, kur saulės nenušildyta, rado šalną dar tebegulint. Ėmė ją vėl su lazda mušti už agurkus. Šalna prašosi:

—      Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokį aviniuką. Kai pasakysi: „Avinėli, pasipurtyk!"— tas avinėlis ims purtytis, o iš jo vilnų byrės raudonieji.

Jau tas senis mąsto, kad dabar bus turtingas. Eina namo ir tą aviniuką vedasi. Pakeliui vėl užėjo pas savo kūmą ir apsinakvojo. Kūma jį vaišina, duoda gerti ir valgyti — visko turi iš tos staltiesės. Senis pavalgęs nuėjo gulti ir sako:

—      Kai aš užmigsiu, tik nesakykit: „Avinėli, pasipurtyk!"

Bet kai tik senis užmigo, kūma neiškentusi ėmė ir pasakė:

—      Avinėli, pasipurtyk!

Avinėlis pasipurtė — byra raudonieji. Tai pamačiusi, kūma tuoj suieškojo kitą tokį aviniuką, pririšo į kampą, o aną paslėpė.

Rytą senis atsikėlė, paėmė aviniuką ir išėjo sau. Senė, pamačiusi jį pareinant ir parsivedant aviniuką, išlėkė pasitikti.

—      Argi tas avinas vertas agurkų? O kodėl šalnos neparnešei?

—      Tylėk, bobule, bus gerai!

Parsivedė senis aviniuką į trobelę ir sako:

—      Avinėli, pasipurtyk!

Bet nei tas avinas purtosi, nei raudonieji byra. Senis jau nebežino, kas čia yra, o senė vėl ėmė karšti jam kailį.

—      Tai tu vis juokus krėsi! Eik, nevidone, parnešk man šalną!

Eina senis vėl ieškoti. Ieškojo ieškojo — jau šilčiau, nutirpus šalna, niekaip jos neranda. Apėjo visus krūmus, žiūri — pačioje tankumoje, kur saulė neužeina, guli šalna vos begyva. Kad ims duoti jai su lazda! Šalna sako:

—      Kam tu mane muši? Aš tau sakiau, kad niekur neužeitum ir nenakvotum,— būtum buvęs jau turtingas.

Senis nieko neklauso, vis muša. Vėl ėmė šalna prašytis:

—      Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokią statinaitę. Kai pasakysi: „Iš statinaitės!"— tuoj išeis daug ginkluotų kareivių.

Paėmęs statinaitę, eina senis namo. Pakeliui vėl užėjo į pirkelę pas savo kūmą. Toji gražiai jį priėmė, už stalo pasodino ir girdo, valgydina, nes jau turi iš ko. Pavalgęs senis atsigulė ir prieš užmigdamas taip kalba:

—      Tik nepasakyki „Iš statinaitės!"— bus bėda.

Bet kur tau kūma iškęs! Kai tik senis užmigo, ji tuoj sako:

—      Iš statinaitės!

Sulig tuo žodžiu kad pradėjo eiti kareiviai, tik kardai skamba! Jau priėjo pilna pirkelė, kūma jau persigando, žadina senį:

—      Kelkis, kas čia pasidarė!

Senis pabudo, greit viską suprato ir ėmė bartis ant kūmos:

—      A, tai tu man vis taip darai! O kur mano staltiesė, kur mano avinėlis?

Kūmai gaila, nenorėtų atiduoti, bet kai senis užleido tais kareiviais, tai bematant viską atnešė ir jam atidavė. Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, pasiėmė savo staltiesę ir avinėlį ir eina namo.

Senė, pamačiusi jį pareinant, išėjo pasitikti.

—      Ar tu šalnos vėl neparnešei? — ėmė ji bartis.— Na, palauk, duosiu tau į kailį...

O senis supykęs kad sušuks:

—      Iš statinaitės!

Tuoj išėjo daugybė kareivių ir, seniui paliepus, sudavė senei gerai per šonus. Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, patiesė ant stalo staltiesę ir sako:

—      Iš staltiesės!

Bematant atsirado visko gerti ir valgyti. Kai abu pavalgė, senis atsivedė aviniuką ir sako:

—      Avinėli, pasipurtyk!

Avinėlis ėmė purtytis, ir iš jo vilnų pabiro raudonieji.

Dabar jau abu senukai turtingai gyveno iki savo amžiaus galo, ir tai senei nebereikėjo ant krosnies agurkų sodinti.

1279 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU