Saulytė

Kitados prie miško varganoje trobelėje gyveno senelis. Nieko artimųjų jis neturėjo, maitinosi miško gėrybėmis ir prie trobos augančiomis daržovėmis.

Vieną dieną į jo trobelės duris pasibeldė maža našlaitė, kurios tėvai mirė, o ji liko pasaulyje viena kaip pirštas. Senelis jos pagailėjo ir priėmė pas save gyventi.

Mergaitė augo kaip gėlelė, visur seneliui padėdama ir jį užvaduodama. Netrukus tapo labai graži, o kadangi buvo geros širdies, žmonės ją praminė Saulyte.

Saulytė visiems stengėsi padėti: vargšams nešdavo valgyti, ligoniams - gydančių žolelių, o nuliūdusiems surasdavo paguodos žodelį. Jos veidelis šypsojosi kaip saulė, o auksinės kasos buvo panašios į spindulius.

Bet vieną kartą tą šalį ištiko sausra. Išdžiūvo visos žolelės, gėlės ir daržovės, o žmonės neturėdami maisto pradėjo badauti. Ir Saulytė su seneliu nieko negalėjo žmonėms duoti, nes patys neturėjo. Prasidėjo ir jiems sunkios dienos.

Vieną dieną į jų trobelę pasibeldė vargingas žmogelis, prašydamas valgyti. Saulytė turėjo tik vieną bulvę, bet ją nedvejodama atidavė vargšui.

Kitą dieną atėjo dar vargingesnis senelis ir prašo kokio nors drabužio, nes atėjus nakčiai mirs nuo šalčio. Saulytė nusigobė nuo galvos skarą ir atidavė elgetai.

Po kelių dienų vėl ateina suvargęs senelis ir prašo kokio nors drobės gabalėlio, nes neturi kuo apsisiausti. Saulytė nors gailėjosi, bet nieko neturėjo duoti.

- Tai duok man savo plaukus, - sako senelis, - aš jais apsisiausiu ir gyvensiu.

Saulytė apsiašarojo, bet tuojau juos nusikirpo ir padavė seneliui.

Pavargėlis paėmė plaukus ir padėjo ant Saulytės staklių. Staiga staklės ėmė austi tokį žibantį, stebuklingą audinį, kad net visa troba nušvito, o Saulytė su savo seneliu net žado neteko.

Pavargėlis dingo, o Saulytė pajuto, kad ant galvos jai vėl tokie pat gražūs plaukai, kokie buvo anksčiau. Saulytė ir senelis suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas, atsiųstas atlyginti Saulytei užjos gerumą.

Senelis nunešė tą auksu žėrintį audeklą į miestą ir pardavė už didelius pinigus.

Nuo to laiko seneliui ir Saulytei nieko netrūko, o visiems vargšams ir pavargėliams galėjo dar labiau padėti.

415 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU