Šeimedžio močiutė

Kartą vienas mažas berniukas persišaldė. Kur jis sušlapo kojas, niekas negalėjo pasakyti: oras buvo visai sausas. Motina jį nutaisė, paguldė į lovą, liepė atnešti imbriką ir išvirti šeimedžio arbatos vaikui sušilti. Tuo laiku atėjo juokingas linksmas seniukas, gyvenęs tų pačių namų viršutiniame aukšte. Jis buvo visai vienas, neturėjo nei pačios, nei vaikų, o vaikus labai įmylėjo, mokėjo jiems pasakoti gražiausias pasakas ir istorijas.

— Dabar išgersi savo arbatą, paskui gal paklausysi pasakos,— tarė motina.

— Kad aš mokėčiau kokią naujesnę!—atsakė seniukas, maloniai linguodamas galvą,— Kurgi tas mūsų vaikas sušlapo kojas?

— Tikrai, kur?— stebėjosi motina.— Niekas negali žinoti.

— O pasaka bus?— paklausė berniukas.

— Pirma norėčiau žinoti, ar gilu vandens griovy toj gatvėj, kur jūsų mokykla? Ar tu gali man tai pasakyti?

— Man vos lig pusės blauzdų!— atsakė berniukas.— Ir tik giliausioj vietoj.

— Mat kur mes sušlapom savo kojas!—tarė seniukas.— Dabar reikėtų tau pasakyti pasaką, tik nei vienos nemoku naujos.

— Jūs tuojau galite sugalvoti ją,— atsiliepė berniukas. — Mama sako, kad ką jūs pamatot, ką paliečiat, vis pasidaro pasaka arba istorija.

— Bet tokios pasakos ir istorijos niekam tikę. Tikros — tos ateina pačios! Ateina ir pasibeldžia į galvą: „Štai aš!"

— Ar greitai kokia nors pasibels?— paklausė berniukas.

Motina susijuokė, pridėjo į imbriką šeimedžio žiedų ir ėmė virti.

— Bet sakykit gi! Sakykit kokią nors!

— Gerai, jei ateitų pati! Tik jos didžiuojasi, ateina tada, kada paima noras. Palauk!— tarė jis staiga.— Štai ji! Žiūrėk į imbriką!

Berniukas pažiūrėjo: imbriko dangtelis pradėjo kilotis, iš vidaus pasirodė gražūs baltučiai šeimedžio žiedeliai, paskui išaugo ilgos žalios šakos. Jos augo net iš imbriko snapelio, ir netrukus pasidarė visas krūmas. Kaip gražiai žydėjo ir kvepėjo šeimedis! Iš žalių lapų žiūrėjo malonaus, veido senutė, apsidariusi nuostabiu drabužiu, žaliu kaip šeimedžio lapai ir išpuoštu baltais žiedeliais. Iškart sunku buvo suprasti — ar čia drabužis, ar tiesiog žalinys ir gyvi šeimedžio žiedeliai.

— Kaip vadinasi ta senutė?— klausė berniukas.

— Romėnai ir graikai ją vadino Driada,— tarė seniukas.— Bet tas vardas mums per gudrus, ir Naujasodėj ją praminė „šeimedžio močiutė". Gerai į ją įsižiūrėk ir klausyk, ką aš pasakosiu.

Toks pat didelis sužydęs krūmas augo Naujasodėj vieno mažo kiemelio kampe. Po tuo krūmu popiečio metu sėdėjo ir šildėsi prieš saulę senutis su senute: senas, jau daug metų paleistas iš tarnybas matrosas ir jo lygiai sena pati. Jie jau turėjo anūkų vaikų, netrukus manė atšvęsti savo auksines vestuves, tik negalėjo tiksliai prisiminti, kurią dieną. Iš žalių lapų žiūrėjo į juos ta maloni Šeimedžio močiutė ir sakė: „O aš tai žinau jūsų auksinių vestuvių dieną!" Bet senučiai buvo įsileidę į kalbą—minėjo senus laikus ir jos negirdėjo.

— Ar meni,— sakė senasis matrosas,— kaip mes bėginėjom ir žaidėm kartu, kada buvome vaikai? Štai čia, tam pačiam kieme, mes sodinom savo sodą! Meni, bedėm į žemę basliukus ir šakutes?

— Taigi, taigi,— tvirtino senutė.— Menu, menu! Mes netingėdami laistėm tas šakutes. Viena šakutė buvo šeimedžio, ji išleido šakneles, išsprogo ir štai kaip išsikerojo. Mes, senučiai, dabar galime sėdėti jo pavėsy.

— Tiesa!—kalbėjo vyras.—O štai anam kampe stovėjo kubilas su vandeniu. Tenai mes leidom laivelį, mano išdrožtą iš medžio. Kaip jis gražiai plaukė! O netrukus aš paragavau tikrą plaukymą.

— Taip, bet pirma dar mes ėjom į mokyklą ir ką pramokom!— atsiliepė senutė.— Galop buvo mūsų pirmoji komunija. Mes abudu apsiverkėm tada!.. O paskui mes įlipom į aukštą bokštą ir iš ten žiūrėjom į miestą ir jūrą. Vėliau mes matėm plaukant po kanalą puikioj laivėj karalių su karaliene.

— Tiesa, ir netrukus aš gavau pažinti tikrą plaukymą. Daug, daug metų aš praleidau toli nuo tėvynės!

— Kiek aš ašarų praliejau! Jau maniau, kad tu miręs ir guli ant jūros dugno. Kiek kartų naktį kėliausi pažiūrėti, ar sukasi vėjarodis. Vėjarodis sukosi, bet tu vis negrįžai! Gerai menu, kaip sykį, per patį lietų, į kiemą įbildėjo šiukšlių vėžėjas. Aš išėjau su šiukšlių kibiru iš tų namų, kur tarnavau, ir sustojau duryse. Baisus buvo oras! Tuo pačiu metu atėjo laiškininkas ir padavė laišką nuo tavęs. Ilgai gi jis keliavo! Pagavau aš jį ir tuojau pradėjau skaityti. Kartu juokiausi ir verkiau... Kaip aš tada džiaugiausi! Tu rašei, kad esi šiltuose kraštuose, kur auga kava. Kokia laiminga turėjo būti ta šalis! Tu dar daug ką pasakojai savo laiške, ir viską, rodos, aš mačiau savo akimis. Lietus pylė, o aš vis stovėjau tarp durų su šiukšlių kibiru. Staiga kas apkabino mane per pusiau...

— Ir tu atsivėdėjus drožei jam į ausį!

- Ką aš galėjau žinoti, kad čia buvai tu! Tu pavijai savo laišką! Ir koks tu buvai gražus! Bet ir dabar tu gražus! Tau iš kišenės kyšėjo geltona šilkinė skarytė, buvai užsidėjęs ceratinę kepurę. Tikras elegantas! Koks buvo oras ir į ką panaši buvo mūsų gatvė!

— Paskui mes darėm vestuves,— toliau kalbėjo senasis matrosas. — Meni? Po kiek laiko susilaukėm vaikučių: pirmas buvo berniukas, paskui Marytė, Nilsas, Petriukas ir Jonas-Kristijonas.

— Ir jie visi užaugo ir buvo geri žmonės. Visi juos myli.

— Dabar jie patys turi vaikų,— džiaugėsi senutis.— Kokie sveiki mūsų anūkai!.. Man rodosi, kad mūsų vestuvės buvo lygiai šiuo metu.

— Kaip tik šiandien!—atsiliepė Šeimedžio močiutė ir linktelėjo galvą į senučius, bet jie pagalvojo, kad juos sveikina kaimynė. Jie sėdėjo greta ir nudžiugę žiūrėjo į viens antrą. Po kiek laiko atėjo pas juos vaikai ir anūkai. Jie puikiai žinojo, kad šiandien senučių auksinių vestuvių diena, jie jau sveikino juos rytą, bet senučiai buvo jau pamiršę, nors gerai minė, kas atsitiko prieš daug daug metų. Šeimedis gardžiai kvepėjo, saulė leidos ir švietė senučiams tiesiai į jų paraudusius skruostus. Jauniausias anūkas šoko aplink senelį ir senelę, dainuodamas iš džiaugsmo, kad vakare bus pokylis: vakarienei išvirs karštų bulbių! Šeimedžio močiutė linkčiojo galvą, kartu su kitais ji džiaugėsi.

— Juk čia visai ne pasaka!—tarė berniukas, kai sakytojas sustojo.

— Tu taip kalbi,— atsakė seniukas,— bet paklausim Šeimedžio močiutės.

— Čia ne pasaka,— atsiliepė Šeimedžio močiutė,— bet netrukus prasidės ir pasaka! Iš tikrovės išauga nuostabiausios pasakos. Kitaip mano kvepiantis krūmas nebūtų išaugęs iš imibriko.

Sulig tais žodžiais ji paėmė berniuką iš lovos ant rankų; žiedais aplipusios šeimedžio šakos staiga susiglaudė, ir berniukas su senele atsirado tartum kokioj palaipinėj, kuri ėmė su jais švilpti oru. Kaip buvo malonu! Šeimedžio močiutė pavirto į mažą gražią mergytę, bet jos drabužėlis buvo žalias, išmargintas baltais žiedeliais. Mergytės krūtinę puošė šeimedžio žiedas, o galvos garbanas tokių žiedų vainikas. Jos akys buvo didelės, mėlynos. Oi, kaip ji buvo graži! Berniukas pasibučiavo su mergyte, ir abudu pasidarė vienų metu ir vienodai laimingi.

Paskui jie išėjo iš palapinės ir atsirado sode prieš namus. Prie vieno medžio buvo pastatyta tėvo lazda. Vaikams ir lazda buvo gyva; jie apsižergė ją — žibantis bumbulas pavirto į puikią arklio galvą su ilgais karčiais; paskui išaugo keturios laibos stiprios kojos, ir žirgelis ėmė vaikus nešti aplink pievelę.

— Dabar mes josim toli toli!—tarė berniukas.— Į bajorų sodybą, kur mes esame kartą buvę.

Ir vaikai jojo aplink pievelę, o mergytė,— mes juk žinom, kad čia buvo Šeimedžio močiutė,— sakė:

— Štai mes jau už miesto! Matai laukininkų namelius? Ant jų gula šeimedžių šakos. Aure vaikščioja po kiemą gaidys, kapsto šiukšles ir ieško vištoms kirmėlių. O štai mes ant kalnelio pas bažnyčią! Kokie dideli ąžuolai auga aplink ją! Vieno ąžuolo šaknys išlindo į viršų!.. Dabar mes prie kalvės! Matai, kaip liepsnoja ugnis, kaip daužo su kūjais pusnuogiai žmonės. Žiežirbos šoka į visas puses!.. Bet tolyn, tolyn į bajorų sodybą!

Ir viskas, ką vardijo mergytė, sėdėjusi raita ant lazdos užpakaly berniuko, bėgo jiems pro akis. Berniukas viską tą matė, nors jie jojo tik apie pievelę. Paskui jie nuėjo į šoninę alėją žaisti ir atsitvėrė sau mažą sodelį. Mergytė ištraukė iš savo vainiko vieną šeimedžio žiedelį ir pasodino jį, ir jis išaugo lygiai toks, kaip Naujasodėj senučių, kada jie buvo dar vaikai. Mergytė tvirtai apkabino berniuką, iškilo su juo į orą ir aplėkė visą Daniją. Po pavasario ėjo vasara, po vasaros — ruduo, po rudens — žiema; tūkstančiai vaizdų smigo berniukui į širdį, o mergytė vis kartojo:

— To nepamirši tu niekados!

Visos tos kelionės metu šeimedis kvepėjo nepaprastai gardžiai. Berniukas jautė kvapą ir rožių, ir bukų, bet šeimedis kvepėjo labiausiai,— juk jo žiedas spinduliavo nuo mergytės krūtinės.

— Kaip čia gražu pavasarį!—sakė mergytė, ir jie atsidūrė tik išlapojusiam bukų miške, kur žydėjo visokie žolynai.— O, kad amžinai būtų pavasaris kvepiančiuose danų miškuose!

— Kaip čia gražu vasarą!—vėl ji sakė,— ir jie lėkė pro seną bajorų sodybą su riterių pilim; raudonos sienos ir frontonas buvo atsimušę kanale, po kurį plaukė gulbės ir žvalgėsi į sodo tamsias vėsias alėjas. Javai bangavo nuo vėjo kaip jūra, grioviuose mirguliavo raudonos ir geltonos gėlytės, tvoromis raitėsi apyniai. Vakare patekėjo šviesus apskritas mėnuo, o nuo pievų dvelkė tik nupjauto šieno kvapas. — To neužmirši niekados!

— Kaip čia gražu rudenį!—vėl sakė mergytė,— ir dangaus skliautas pasidarė dukart aukštesnis ir mėlynesnis. Miškai sumirgėjo įvairaus skaistumo raudonomis, žaliomis ir geltonomis spalvomis. Medžiokliniai šunys varinėjo kiškius! Pulkai paukščių čirkšdami skraidė pulkais po kalnelius, kur guli seni akmenys, apsiraizgę gervuogėmis. Tamsiai mėlynoj jūroj subaltavo burės, o kloniuose senos moterys, mergaitės ir vaikai raškė apynius. Jaunimas dainavo senovės dainas, o senos bobos sakė pasakas apie kaukus ir aitvarus.— Kas gali būti gražesnio!

— O kaip čia gražu žiemą!—vėl ji sakė,— visi medžiai apšerkšniję, jų šakos atrodo kokie balti koralai. Sniegas girgžda po kojomis, lyg visi būtų užsimovę naujus batus, o nuo dangaus pabiro po viena kitos žvaigždelės. Namuose uždegė eglutes, davė vieni kitiems dovanas; visi žmonės džiaugėsi ir linksminosi. Kaime laukininkų pirkiose be perstojo girdėti buvo griežtuvų balsai. Net vargšų vaikai sakė: „Kaip gražu pas mus žiemą!"

Taip, gražu! Mergytė parodė visa tai berniukui, visur kvepėjo šeimedžiai, visur plevėsavo danų raudona su baltu kryžium vėliava, su kuria plaukė senasis matrosas iš Naujasodės. Tas berniukas užaugo, ir jis gavo toli plaukti į šiltuosius kraštus, kur auga kava. Atsisveikinant mergytė davė jam gėlę nuo savo krūtinės, ir jis paslėpė ją savo knygoj. Būdamas svetimose šalyse, jis dažnai minė savo tėvynę ir vožė knygą —ir vis toj pačioj vietoj, kur buvo gėlelė, jam duota atminimui. Kuo daugiau jaunikaitis žiūrėjo į gėlę, tuo skaistesnė ji jam rodėsi ir labiau kvepėjo, ir jam matėsi, kad jis jaučia danų miško kvapą. Iš kiekvieno gėlės lapelio jam regėjosi mėlynakės mergytės veidelis; jis tartum girdėjo ją kuždant: „Kaip čia gražu pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą!" Ir šimtai vaizdų jam plaukė pro akis.

Taip praėjo daug metų; jis paseno ir sėdėjo su savo sena pačia prie žydinčio šeimedžio krūmo, jie sėdėjo šalimais, kaip senelis ir senelė iš Naujasodės, ir kalbėjo apie praeitas dienas ir apie savo auksines vestuves, visai taip, kaip anie. Mėlynakė mergytė su šeimedžio vainiku ir gėlele ant krūtinės iš krūmo šakų linkčiojo galvą ir sakė: „Šiandien jūsų auksinės vestuvės!" Paskui ji paėmė iš savo vainiko dvi gėleles, pabučiavo jas, ir jos ėmė žibėti pirma kaip sidabras, paskui kaip auksas. O kai mergytė jas uždėjo ant senučių galvų, gėlės pavirto į karūnas, ir vyras su pačia sėdėjo prie žydinčio šeimedžio krūmo tarytum karalius su karaliene.

Tada senutis apsakė pačiai istoriją apie Šeimedžio močiutę, kaip pats ją girdėjo vaikystėj, ir jiems rodėsi, kad toj istorijoj buvo daug panašaus iš jų pačių gyvenimo istorijos. Ir kas buvo panašaus, labiausiai jiems tiko.

— Taigi, taigi!—atsiliepė mergytė tarp žalių lapų.— Kas mane vadino Šeimedžio močiute, kas Driada, o tikras mano vardas Atsiminimas. Aš esu medy, kur vis auga ir auga; aš viską menu ir moku apie viską pasakoti! Parodyk gi, ar sveiką išlaikei mano gėlytę!

Ir senutis atvožė knygą: šeimedžio gėlytė gulėjo tokia pat skaisti, lyg būtų tik dabar ten įdėtai Atsiminimas meiliai linkčiojo senučiams, o jie sėdėjo su auksinėmis karūnomis nušviesti raudonos vakaro saulės. Jų akys užsimerkė ir... čia ir pasakos galas!

Berniukas gulėjo lovoj ir pats nežinojo, ar čia jis sapnavo, ar iš pasakos girdėjo. Imbrikas stovėjo ant stalo, bet iš jo niekas neaugo, o seniukas jau ruošėsi išeiti ir netrukus išėjo.

— Kaip gražu!— tarė berniukas.— Mama, aš buvau šiltuose kraštuose!

— Tikiu, tikiu!— atsakė motina.— Išgėrei du puodelius stiprios šeimedžio arbatos, todėl nenuostabu, kad buvai šiltuose kraštuose!—Ir ji gerai apklostė vaiką, kad jis nenušaltų.— Tu gerai pamiegojai, kol mes su seniuku ginčijomės, ar čia pasaka ar tiesa.

— O kurgi Šeimedžio močiutė?—klausė berniukas.

— Imbrike!—atsakė motina.— Ir tegu ji ten palieka!

2726 žodžiai (Skaitysite 15 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU