Senelės pasaka

— Senele, kodėl pamiršai vaikščioti?

Senelė valandėlę žiūri į anukėlę bespalvėmis, laiko nublukintomis akimis, žiūri, visu palinkusiu liemeniu gulte užkulusi ant kriukio. Žiūri linguoja galvą ir sako:

—       Tai sena, labai sena pasaka, anūkėle... Pavedėk mane dar žingsnį, kitą...

Mergaitė paima senelę už parankės. Jos abi iš lėto, labai iš lėto, eina prie suolelio, šalia alyvų krūmo. Alyvos jau žydi ir svarina sunkias žiedų kekes prie pat žemės. Senelė sėda ant suolelio, abiem rankom nustumia nuo galvos šiltą skarą ir giliai alsuoja kvapniu oru.

—       Mat jau ir pavargau,— sako ji, pa- sidėdama šalia savo kriukį.

O anūkėlė tuo metu stovi sučiaupusi lūpas, susimąsčiusi. Nejaugi iš tikrųjų senelė pavargo? Nuo trobos durų iki suolelio ne daugiau kaip dvidešimt žingsnių. Viena koja atstriksėti galima. Tačiau senelei tas kelias ilgas ilgas, ji viena neįstengia jo nueiti. Visuomet šaukiasi pagalbos. Tai gal senelė ne tokia kaip visi žmonės, gal ji iš tikrųjų pamiršo vaikščioti?.. Ir anūkėlė neiškentusi vėl klausia:

—       Senele, o ar tu kada nors mokėjai vaikščioti?

Senelė šypteli ir atsidūsta:

—       Nežinau, ką tau atsakyti, anūkėle... Jau išsitariau, kad tai sena, labai sena pasaka. Ji atsirado kartu su saule, diena ir naktim, miškais ir upėmis... Atsirado kartu su visa žeme.

Mergaitė žengia žingsnį ir glusteli prie senelės kelių. Pakėlusi galvą, žiūri smalsiomis akimis į raukšlėtą jos veidą.

—       Tą pasaką, anūkėle, žino visi žmonės. Ji atėjo iš senų senovės ir nežinia kada pasibaigs.

Senelė nutyla. Ją nualsino tie žodžiai, kuriuos ištarė, tos mintys, kurias reikėjo sugrąžinti iš prabėgusių metų.

—       Toliau, kaip toliau? — ragina anūkėlė.

—       Toliau?.. Toliau šit kaip... Vos tik atsiranda pasaulyje žmogus, nežinia kaip sužinojusios, nežinia ir iš kur atskrenda prie lopšio nematomos laumės. Be garso, be rūbų šnaresio jos atneša geležim apkaustytą skrynelę, pavadintą „Metų našta", ir pastato šalia naujagimio. Laumės dingsta kaip nebuvusios, o žmogus

su ta skrynele jau nesiskiria visą gyvenimą. Laumės, anūkėle, neaplenkė ir manęs. Turiu ir aš tokią skrynelę.

—       Kur ji stovi, senele? Aš jos niekuomet nemačiau. Tuščia ir po tavo lova.

—       Čia ir visa paslaptis, anūkėle. Žmogus tos skrynelės nemato. Tačiau begėdės laumės savo dovaną vis primena. Kai tik ateina gimimo diena, laumės vėl iš kažkur atsiranda ir į skrynelę padeda akmenį. Taip kas metai... Kol buvau tokia kaip tu, kol jaunyste džiaugiausi, laumių skrynelė man mažai rūpėjo. Lengvai aš ją pakėliau, neslėgė ji manęs... Ak, tos laumės, jos nepraleidžia nė vienų metų, nepagaili, o vis krauna ir krauna savo akmenis... Dabar, anūkėle, aš jau kita. Sunku man pakelti savo skrynelę, linksta pečiai, neklauso kojos...

—      Senele, tu neimk į rankas tos skrynelės. Tegu ją...

—      Ne, anūkėle, laumių dovanotą skrynelę turi kiekvienas žmogus nešti. Nešu ir aš. Teisybė, ateis tokia diena, kai jos jau nepakelsiu. Tuomet manęs jau nebebus, nes laumės bus įdėjusios skryne- lėn paskutinį akmenį.

—      Senele...

—      Nesigraudink... Paslaptingos laumės slepia nuo žmonių tą dieną. Paskutinį akmenį jos atneša netikėtai. Ir tegu... Pasakysiu tau, tos dienos aš visai nebijau. Juk auga mano anūkėlė, mano geroji, kuri padeda man ateiti prie šio suolelio. Čia labai gera. šviečia saulė ir žydi alyvos. Jų kvapas primena tuos tolimus metus, kai net negalvojau apie laumes ir jų dovanas.

Anūkėlė vis labiau glaudžiasi prie senelės kelių, o ši ištiesia drebančią ranką ir glosto mergaitės plaukus.

Linksmai šviečia saulė, prie pat žemės lenkiasi sunkūs alyvų žiedai.

Dainuok dainelę, kol turi jauną širdelę. Ir duris uždarius, laikas bėga.

806 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
V. Dautartas
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Svetlana 2014 m.
Nuostabu... tik liūdna...Kad taip eitų tą laikrodį smėlio apversti...

Tavo komentaras


MENIU