Senelis painelis

—      Gyveno kartą viena mergaitė, vardu Geltonkepuraitė.

—      Ne, Raudonkepuraitė!

—      Ak taip, Raudonkepuraitė. Kartą mama pasišaukė ją ir sako „Žaliakepurai- te..."

—      Nagi ne! Raudonkepuraite!

—      Ak taip, Raudonkepuraite. „Būk gera, nueik pas tetą ir nunešk jai šitas bulvių lupenas..."

—      Ne! „Nueik pas senelę ir nunešk jai pyragaitį."

—      Na, gerai. įžengė mergaitė į mišką, o priešais ją žirafa.

—      Oi, tu viską supainiojai! O priešais ją vilkas, jokia žirafa.

—      Taip. Taigi, vilkas ir sako: „Kiek bus šešiskart aštuoni?"

—       Ne, nei Jis paklausė Raudonkepuraitės: „Kur tu eini, Raudonkepuraite?"

—      Tavo teisybė. O Juodakepuraitė atsako...

—       Ji Raudonkepuraitė. Raudonkepuraitė, Raudonkepuraitė!

—       Taip. O ji atsako: „Aš einu į turgų pirkti pomidorų padažo".

—       Ne, visai ne taip! „Aš einu aplankyti sergančios senelės, bet štai paklydau ir nerandu kelio."

—      Teisingai. O arklys ir sako...

—      Koks arklys? Juk ten buvo vilkas!

—       Žinia, vilkas. Taigi, vilkas ir sako: „Sėskis ] septyniasdešimt penktą tramvajų ir važiuok iki Duomo aikštės. Kai išlipsi aikštėje, pasuk j dešinę ir pateksi tiesutėliai prie laiptų iš trijų pakopėlių. Prie laiptų ant žemės guli soldis. Laiptų neliesk, o soldį pakelk ir nusipirk kramtomosios gumos".

—       Seneli, tu visai nemoki sekti pasakos, viską supainiojai. Tu tikras painelis. O kramtomosios gumos tu man vis dėlto nupirk.

—      Sutinku, štai tau soldis.

Berniukas nubėgo, o senelis vėl įsikniaubė į laikraštį.