Senieji namai

Viename mieste buvo labai seni namai, jie ten stovėjo jau keli šimtai metų. Jų pastatymo laikas buvo užrašytas ant sienos viršum durų, tik to užrašo negalėjai matyti, jis buvo visas apaugęs apyniais. Viršum kiekvieno lango buvo išpjaustyti iš medžio neregėti paukščiai ir gyvuliai. Viršutinis aukštas buvo toliau išsikišęs už apatinį, o po stogu buvo įtaisytas švino laštakas su drakono galva. Pirmiau lietaus vanduo bėgo iš drakono gerklės, o paskiau dėl atsiradusios laštako šone skylės jis tekėjo jam iš pilvo.

Kiti tos gatvės namai buvo nauji, turėjo didelius langus ir lygias sienas. Jie nekentė tų senų namų, juokėsi iš visų jo pagražinimų ir vadino laužu.

Tiesiai prieš tuos senuosius namus kitoj gatvės pusėj stovėjo nauji gražūs namai. Pro vieną tų namų langą nuolat žiūrėjo į senuosius namus mažas raudonveidis berniukas. Jie jam labai tiko. Žiūrėdamas jis svajojo apie laiką, kada jie buvo pastatyti, kaip tada atrodė gatvė, kuria vaikščiojo apsiginklavę alebardomis ir lankais kareiviai, jo matyti iš paveikslų.

Kartą, taip žiūrėdamas pro langą, berniukas susipažino su senųjų namų šeimininku. Šeimininkas nebuvo toks senas, kaip tie namai, bet gerokai pagyvenęs ir vilkėjęs išėjusiu iš mados apdaru. Jis nešiojo trumpas kelnes ir drabužį su didelėmis vario sagomis. Ant galvos turėjo užsidėjęs peruką. Berniukas iš savo lango sveikindamas linktelėjo jam galvą. Šeimininkas tokiu pat būdu jį atsveikino, ir jie abudu pasidarė dideli draugai, nepratarę viens antram nei vieno žodžio.

Senam šeimininkui buvo malonu turėti draugą nors už "gatvės ir dviejų langų, nes jis gyveno savo namuose visai vienas. Jis turėjo tarną, tokį pat seną, kaip jis pats, tas ateidavo kas rytą apsiruošti ir pataisyti jam valgyti.

Kartą berniukas girdėjo savo tėvus kalbantis:

— Sunku gyventi vienam mūsų kaimynui!

Kitą sekmadienį berniukas susivyniojo ką į popierių, išėjo į gatvę ir tarė pro šalį einančiam jo tarnui:

- Aš turiu du cino kareivius, prašom nunešti vieną savo ponui, vis jam nebus su juo tiek nuobodu!

Tarnas šyptelėjo, sakydamas dėkui, ir nunešė cino kareivį į senuosius namus.

Netrukus tarnas atėjo į namus pas berniuko tėvus, prašydamas savo pono vardu leisti jo jaunąjį draugą eiti pasisvečiuoti pas jį. Tėvai leido, ir berniukas iškeliavo su tarnu. Perėję skersai gatvę, abudu įžengė į senuosius namus.

Senieji namai buvo ko pažiūrėti iš viršaus, o viduj kiekvienas kampelis traukė ateivio akį savo nepaprastu gražumu. Pasirodžius jaunam svečiui, regis, viskas ten pagyvėjo.

Priemenėj kabėjusių senų portretų veidai, išvydę gražų berniuką, pasidarė linksmesni. Visi daiktai iš džiaugsmo juokėsi, lipant berniukui aukštyn tokiais plačiais laiptais, kurių pavydėjo visi naujieji namai. Netoli nuo to daikto, kur baigėsi laiptai, buvo didelis balkonas į kiemą. Balkono lentos buvo iškirmijusios, suplaišiojusios ir skylėtos. Dideliuose senovinio ir brangaus fajanso puoduose vešliai augo niekieno neprižiūrimi reti žolynai. Vieno puodo gvazdikas laukė nesulaukdamas saulės pažadėto žiedo, bent vieno mažo žiedelio. Išsikerojusių vijoklių šakos raizgėsi aplink visą balkoną, slėpdamos jo senumą.

Toliau jie nuėjo į didelę salę, jos sienos buvo išmuštos oda su išrašytomis ant jos aukso gėlėmis. Per ilgą laiką auksas buvo nusitrynęs. Sienos skundėsi: „Auksas išnyko, oda paliko."

Paskui berniukas buvo nuvestas į kambarį, kur sėdėjo ir jo laukė šeimininkas. Seimininkas gražiai pasveikino svečią ir šypsodamas tarė:

— Dėkui tau, mielas drauge, už cino kareivėlį, o dar daugiau už tavo paties apsilankymą.

Nežinodamas, kaip geriau išreikšti savo jausmus, berniukas šoko ir apsikabino jam už kaklo, sakydamas:

— Girdėjau, kad jūs gyvenate vienui vienas ir labai nelaimingas.

— Tiesa, — tarė šeimininkas, — kad aš gyvenu vienas, bet mane dažnai lanko mano seni atminimai. Pagaliau štai ir tu pas mane. O, aš labai laimingas!

Ir visi to kambario seni baldai buvo taip pat laimingi, sulaukę jauno svečio. Pilni džiaugsmo jie linkėjo jam visko geriausio.

Ant sienos kabėjo jaunos gražios moteriškės portretas. Ji, rodos, stebėjosi, kaip galėjo patekti tarp tokių senų daiktų. Taip pat ir ji sužavėta žiūrėjo savo mėlynomis šypsančiomis akimis į tą nedidelį berniuką.

— Kas ji tokia? Kur ją gavote? — paklausė mažas smalsuolis, pakėlęs akis į paveikslą.

— Tą gražią moterį kadaise pažinau, — tarė atsidusdamas šeimininkas. — Jos portretą radau pas senų daiktų pirklį ir įsigijau.

Tos gražuolės atminimui po jos portretu šeimininkas buvo pastatęs po stiklu nuvytusių gėlių buketą, gautą iš jos prieš penkiasdešimt metų.

Vaiko akis nuo portreto atitraukė didelė paveiksluota knyga, išimta šeimininko iš vienos indaujos jam parodyti. Knygos paveikslai buvo irgi seni, jie vaizdavo, kaip kas atrodė prieš daugelį metų. Ten buvo nupiešti senų dienų kareiviai ir miesto žmonės, dėvėję to meto papročiu savo verslo drabužiais. Paveikslai tikrai buvo įdomūs, ir berniukas su didžiausiu atsidėjimu ėmė į juos žiūrėtis.

Tuo tarpu šeimininkas kiek pasišalino iš kambario paieškoti užkandžio, o cino kareivis, pasinaudojęs ta proga, prabilo:

— Aš ilgiau čia nebetversiu! Čia taip tuščia ir nuobodu! Aš esu čia nuo visų atskirtas, aš esu vienas, aš labai nelaimingas! Dienos čia baisiai ilgos, o naktys dar ilgesnės. Pas tave buvo man kas kita — vis smagu ir linksma. Ten namuose buvo daug mažų vaikų, jie be paliovos šūkavo, juokėsi ir lakstė pyškėjo po visus kampus. Tada aš tikrai gyvenau. O čia tylu kaip kapuose. Ne, tokioj vietoj nebenoriu daugiau būti!

— Tau visai nėra reikalo taip dejuoti! — atsakė berniukas. — Priešingai, man tie namai labai tinka, ir jų šeimininkas toks malonus žmogus! Kaip jį, čia tave lankys ir džiugins tavo seni atminimai.

— Aš nenoriu jokių atminimų! — atrėžė cino kareivis. — Kai grįši namo, pasiimk su savim kartu ir mane!

— Ne, tu turi čia pasilikti ir linksminti seną šeimininką! — pasakė berniukas.

Tito tarpu sugrįžo nušvitusiu veidu šeimininkas, jis atnešė saldžių uogų, obuolių ir riešutų. Pamatęs tuos gardėsius, berniukas visai pamiršo cino kareivėlį. Gerai pavaišintas, smagus parėjo jis namo.

Rytojaus dieną, tik atsikėlęs, pribėgo prie lango ir ženklais pasikalbėjo su savo geruoju kaimynu.

Kitą savaitę tarnas vėl atėjęs pakvietė berniuką aplankyti jo šeimininką. Šį kartą žmonės ir visi daiktai dar labiau džiaugėsi, sulaukę jauno svečio. Kiekvienas daiktas, kiekvienas paveikslas jam rodėsi toks pat artimas, kaip senasis šeimininkas. Tik tas cino kareivis nerodė jam džiaugsmo. Kaip tik paliko vienas su berniuku, jis tuoj ėmė vėl dejuoti:

— Aš esu labai nelaimingas!—skundėsi jis.—Leisk mane į karą! Kareivio darbas yra karas, o ne to seno šeimininko linksminimas. Man geriau netekti rankos ar kojos, ginant savo kraštą, negu čia mirti iš nuobodumo! Aš dabar žinau, kas yra tie seni atminimai. Tai nėra labai puikus daiktas. Aš galvojau apie namus anapus gatvės. Aš gražiai prisiminiau vieną sekmadienio rytą. Jūs buvote susirinkę didelėj salėj ir giedojote šventą rytmetinę giesmę. Begiedant prasivėrė durys, ir įbėgo tavo mažoji dvejų metų sesutė Marytė. Zinai, ji baisiai mėgsta šokti. Išgirdusi muziką, ji tuojau šoka. Tą rytą, išgirdusi giedant, nors nederėjo, ji taip pat pradėjo šokti. Bet giesmės ritmas buvo toks lėtas, jog ji niekaip negalėjo pataikyti į taktą. Ji pakelia vieną kojytę aukštyn ir lenkia galvytę į priekį, paskui kelia kitą ir vėl riečia galvą į tą pusę, bet pagauti takto negali. Nors tai buvo nelengva, bet jūs visi laikėtės rimtai, žiūrėdami į tą mergaitę. O aš, nebegalėdamas susivaldyti, prapliupau juoktis ir, netekęs pusiausvyros, nuvirtau nuo staliuko, kur tu buvai mane pastatęs. Virsdamas pasidariau didelį gumbą, baisiai skaudėjo, bet sutikčiau gauti dešimtį tokių gumbų, kad tik būčiau kartu su jumis. Sakyk, ar sekmadieniais jūs dar giedat ir mažoji Marytė vis taip šoka? Ką beveikia mano draugas, tas laimingas cino kareivis, kur pasiliko pas jus? Ar negalėtų jis ateiti manęs čia pavaduoti?

— Aš tave dovanojau šeimininkui, tai ir būk čia! —subarė jį berniukas.— Turėtum tik džiaugtis, patekęs į tokią garbingą vietą!

Sulig tais žodžiais įėjo šeimininkas. Šį kartą jis jam atnešė didelę skrynelę su visokiais senoviniais daiktais. Tie daiktai jam patiko ne mažiau kaip aną kartą parodyta knyga su gražiais paveikslais. Paskui šeimininkas atidarė klavesiną, jo antvožas iš vidaus pusės buvo išmargintas gražiais vaizdeliais, ten šoko sustoję ratu žydinčioj pievoj piemenėliai ir piemenėlės. Klavesino balsas buvo kažkoks užkimęs. Paskui šeimininkas užtraukė savo mėgstamą jaunystės dainelę.

— Štai ji mokėjo gražiai padainuoti šitą dainelę! — tarė berniukui šeimininkas, pakėlęs galvą į gražuolės portretą, ir jo akys pritvino pilnos kaip perlai ašarų.

— Į karą! Aš noriu į karą! —sušuko kiek tik gali cino kareivis ir kabarkšt žemėn nuo staliuko.

O kur jis dingo? Ieškojo šeimininkas, ieškojo berniukas, ir niekur jo nebuvo — kaip ugny sudegė.

— Aš jį paskiau surasiu!—tarė šeimininkas, bet nebesurado. Grindys buvo suplyšusios, ir į vieną plyšį kareivis įkrito.

Berniukas nuolat lankė savo kaimyną, kol atėjo žiema. Žiemą langai apšalo, ir berniukas, pūsdamas savo dvasią, galėjo nušildyti tik truputį stiklo ir pažvelgti į senuosius namus. Bet visi jų pagražinimai, laštakas ir laiptai buvo užpustyti sniego. Rodėsi, kad tuose namuose gyvo žmogaus nebebuvo. Ir tikrai, vieną dieną senųjų namų šeimininkas kaip žvakė užgeso.

Vakare prie tų namų privažiavo didelis juodas vežimas, užkėlė grabą su mirusiojo kūnu ir išvežė į amžino atilsio vietą. Jį telydėjo vienas senas jo tarnas, visi velionio draugai buvo jau anksčiau palikę šią žemę.

Stovėdamas už lango, mažasis berniukas gailiai verkė, žiūrėdamas į amžinai išvažiuojantį savo gerąjį bičiulį.

Neilgai trukus į senuosius namus prigriuvo daug visokių žmonių. Pardavinėjo viską, kas juose buvo. Berniukui labai skaudėjo širdį, matant, kaip visus jo gerai pažįstamus daiktus vilko tie žmonės pro duris. Pasigriebę nešė jie riterių paveikslus, dideles vazas su ausimis, indaujas, krėslus su aukštomis atramomis, pagaliau klavesiną ir net tos gražuolės portretą. Portretą atpirko tas pats senų daiktų pirklys, iš kurio buvo gautas. Parsinešęs nubloškė savo krautuvėlėj, ir jis ten dulkėjo kaip niekam nereikalingas daiktas. Tos puikiosios moteries niekas daugiau neminė, ir jos portreto niekas nepirko.

Pavasarį tuos namus ėmė griauti. Naujieji namai tuo tik džiaugėsi, o mažajam berniukui labai skaudėjo širdį, kai jis girdėjo kirvius pokšint. Iš gatvės matėsi kambarys, kurio sienos buvo išmuštos oda, o dabar nuo sienų karojo tik sudraskytų apmušalų gabalai. Žali vijokliai tebesilaikė apsiraizgę aplink sijų galus. Bet netrukus buvo viskas sugriauta, ir pati vieta sulyginta.

Po kiek metų toj vietoj išdygo nauji namai su baltomis sienomis ir dideliais langais. Prieš namus buvo įtaisytas gražus daržiukas su geležine tvora ir geležiniais varteliais. Praeiviai sustoję gėrėdamiesi žiūrėjo pro tvorą į tą daržiuką. Žvirbliai, sulindę į laukines vynuoges, linksmai čirškėjo ir pasakojo vieni kitiems visokias istorijas, tik ne apie senuosius namus — jie jų neminė, nes nuo to laiko buvo praėję daug metų, tiek daug, jog mažasis berniukas jau visai užaugo, buvo gražus ir geras vyras, ir tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Jis netrukus vedė ir su jauna žmona apsigyveno tuose namuose, prie kurių buvo įtaisytas tas daržiukas. Kartą ji parsinešusi iš lauko sodino kažkokį žolyną ir spaudė žemę su savo pirštais, kad geriau prigytų..

— Ai, įsidūriau pirštą! — staiga ji sušuko.

Pakrapščiusi ištraukė iš žemės mažą blizgantį daiktelį, nušluostė su lapu, paskui su savo nosine ir parodė vyrui. Tas tuojau pažino, kad čia buvo cino kareivėlis, kadaise jo nusiųstas senųjų namų šeimininkui ir ilgus metus gulėjęs žemėj, apverstas šiukšlėmis, o dabar su savo smailiu durtuvu sužeidęs jaunos moteriškės ranką.

Ir jis jai papasakojo visą istoriją apie senuosius namus, apie visų pamirštą jų šeimininką ir apie jo paties padovanotą cino kareivėlį, kad nebūtų taip nuobodu gyventi vienam tam nelaimingam žmogui. Klausydama tos liūdnos istorijos, moteriškė apsiašarojo ir tarė:

— Parodyk man jo kapą, reikėtų papuošti gėlėmis!

— O, kad aš žinočiau! — atsakė vyras. — To niekas dabar negali pasakyti! Laidojant aš buvau dar mažas vaikas, o kai paaugau, neberadau žmonių, žinojusių jo kapą. Visi jo pažįstami buvo išmirę.

— Koks baisus daiktas būti taip vienam!—pasakė ji. — Ir numiręs jis vienas! Jo atminimui pasilaikysiu bent šį cino kareivėlį!

— Ir aš buvau ilgus metus vienas, — atsiliepė cino kareivis, — bet dabar jau nebebūsiu!

Nešamas iš daržiuko, jis dar kartą žvilgtelėjo į tą daiktą, kur išgulėjo tiek metų, ir pastebėjo mažą ten kiautelę, išlikusią nuo didžiosios salės apmušalų. Ir jis vėl išgirdo paprastus tų apmušalų žodžius, ištartus silpnu balsu: „Auksas išnyko, oda paliko!"

Bet kareivio pečiai tebeblizgėjo kaip auksas, ir jis vėl gavo garbingą vietą ant staliuko naujuose namuose.

2533 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU