Seserys pavydninkės

Senovėj gyveno Persijoj karalius, vardu Kosras, išgarsėjęs savo gerumu ir teisingumu. Jis mėgo persivilkęs naktimis su savo ištikimu viziriu vaikščioti sostinės gatvėmis ir žiūrinėti, kur kas darosi. Vieną kartą jiems atsitiko eiti per tokią miesto dalį, kur gyveno vargingesni žmonės. Ėjo tamsia gatve, ir karalius išgirdo iš vienų namų garsiai kalbant moteris. Jis priėjo arčiau ir pro durų plyšį pamatė susėdusias ir linksmai šnekučiuojant tris gražias merginas. Pridėjęs ausį prie durų, jis pasiklausė, ką jos kalbėjo. Vyresnioji tarė:

—     Jei aš ištekėčiau už karaliaus kepėjo, tai valgyčiau kasdien tokį baltą ragaišį, kad jūs iš pavydo mirtumėt.

Antroji sakė:

—     Aš geriau norėčiau ištekėti už karaliaus virėjo, tada valgyčiau tuos pačius daiktus, kurie taisomi karaliui ir yra daug gardesni už tavo ragaišį.

Trečioji, jauniausioji ir gražiausioji sesuo, juokais atsiliepė:

—     Mielos sesutės, jūsų ragaišiai ir visoki gardėsiai menkas tėra daiktas. Aš norėčiau ištekėti už paties karaliaus ir jam pagimdyti sūnų su aukso plaukais, tokį gražų ir narsų, kokio dar niekas neregėjo.

Girdėdamas tą kalbą, karalius nemažai stebėjosi, o kaip tos trys merginos jam labai patiko, nusprendė išpildyti jų norus. Kitą rytą jis nusiuntė vizirį atvesti tas seseris į savo palocių. Atėjusias merginas karalius gražiai pasveikino ir liepė dar kartą pasakyti, ką jos praeitą vakarą kalbėjo. Seserys labai susigėdo ir nedrįso sakyti. Jauniausioji labai krito karaliui į širdį, ir jis meiliai tarė:

—      Pasisakykit savo norus, ir aš juos išpildysiu!

Tada puolė seserys jam prie kojų, išpasakojo savo visą šneką ir prašė dovanoti už jų kvailus žodžius. Bet karalius tą pačią dieną sutuokė vyriausiąją seserį su savo kepėju, antrąją su savo virėju ir liepė viską surengti jo paties vestuvėms su jauniausiąja seseria. Tuojau buvo linksmai atšoktos trejos vestuvės.

Bet vyresniosios seserys ėmė pavydėti jaunėlei laimės ir jos neapkęsti. Paimtos pavydo ir neapykantos, jos susitarė abidvi visokiais būdais jai kenkti. Dieną naktį jos suko galvas, kaip geriau galėtų ją pražudyti. O ta sesuo karalienė visados maloniai su jomis kalbėjo, kvietėsi į savo rūmus, kaip įmanydama jas vaišino ir netroško nieko kito, tik padaryti jų gyvenimą kaip galima gražesnį.

Tuo tarpu tą žemę užpuolė priešai, norėdami ją pavergti. Karalius išjojo tėvynės ginti. Išjodamas pavedė globoti karalienę jos seserims, galvodamas, kad savas žmogus mokės ją geriau prižiūrėti kaip svetimas.

Tuo laiku karalienei gimė sūnus. Nedoros seserys suvyniojo vaiką į storą skudurą, paguldė į pintinę ir įmetė į upelį, bėgantį pro karaliaus palocių. Kai paskui karalius sugrįžo, jos pasakė, kad karalienė pagimdžiusi šuniuką. Iš pykčio karalius norėjo pačią nužudyti, tik didysis viziris jį šiaip taip nuramino ir perkalbėjo pasigailėti nelaimingos moteriškės.

Tas upelis toliau tekėjo per karaliaus daržus. Pasitaikė, kad vyresnysis daržininkas tuo laiku ėjo pagal upelį, pamatė plaukiant pintinę, paėmęs ilgą kartį, ištraukė ant kranto ir rado ten mažą vaikelį. Daržininkas buvo bevaikis, labai apsidžiaugė netikėtai radęs tą vaiką ir parnešė namo pačiai. Pati dar labiau džiaugėsi gavusi tokį gražų berniuką ir ėmė auginti kaip savo tikrą sūnų.

Praslinkus metams, karalius vėl turėjo joti į karą. Tuo laiku karalienei gimė kitas sūnus. Seserys pavydninkės vėl padarė kaip su pirmu vaiku. Jos įguldė kūdikį į pintinę ir įmetė į vandenį, o sugrįžusiam karaliui pasakė, kad karalienė pagimdžiusi kačiuką. Karalius dar labiau įtūžo, ir tik vos-ne-vos pavyko didžiajam viziriui išgelbėti motiną nuo mirties. Bet taip buvo duota, kad berniukas, panašiai kaip jo brolis, pateko į rankas tam pačiam daržininkui, o tas parnešė jį savo pačiai ir liepė auginti.

Vėl po metų, kada palikęs namus karalius gynė savo kraštą nuo priešų, karalienė susilaukė dukters. Seserys vėl padarė kaip su anais berniukais. Jos paguldė mergytę pintinėj ir įmetė į vandenį, o daržininkas, kaip brolius, išgriebė ją iš upės ir atidavė savo pačiai. Kai sugrįžo valdovas, tos nedorėlės pasakė, kad karalienė pagimdžiusi žiurkiuką. Išgirdęs tokią naujieną, karalius baisiausiai įtūžo, pasišaukė didįjį vizirį ir tarė:

— Ar aš galiu daugiau kęsti savo namuose moterį, gimdančią ne žmones, o vis kokius gyvuliukus?

Be ilgų kalbų jis liepė karalienę nužudyti, tik per vizirio ir jo artimiausių žmonių didžius maldavimus karalius pagaliau sutiko mirties sprendimą pakeisti kalėjimu ligi gyvos galvos. Nelaiminga karalienė kantriai kentė tokį pažeminimą ir sunkius kalėjimo vargus. Daugelis, kam buvo žinomas jos nekaltumas, prašė aukštybių malonės išvaduoti ją iš tos gėdos.

Tuo tarpu daržininkas ir jo pati augino abudu princus ir princesę kaip savo tikrus vaikus. Vyresniajam princui buvo duotas vardas Bamanas, broliui — Parvis, o jų seseriai dėl jos gražumo ir meilumo — Perisada, tai yra fėjų duktė. Berniukams buvo pakviesti geriausi mokytojai, tie mokė juos visokio mokslo. Mokslas jiems labai sekėsi, bet nuo jų neliko nei sesuo, ji greitai išmoko gerai skaityti ir rašyti. Broliai mokėsi jodinėti ir medžioti, iš lanko šaudyti, ietį mėtyti ir su kalaviju kirsti, o sesuo mokėsi dainuoti ir muzikos. Abudu daržininkai be galo džiaugėsi, kad jų pasavinti vaikai rodė tiek gabumo kiekvienam mokslui ir menui. Daržininkai nebenorėjo toliau gyventi mažame namely arti palociaus, nusipirko už miesto gabalą žemės su pievomis ir medžiais ir pasistatė gražius didelius namus. Aplink namus įtaisė puikų daržą, prisodino obelų, kriaušių ir įvairių vaisinių krūmų. Po jų šakas skraidė ir giedojo paukščiai. Tada daržininkas paprašė karaliaus leidimo išsikelti iš miesto ir apsigyventi tarp laukų savo sklype. Gausiai apdovanojęs, karalius atleido savo seną tarną. Bet netrukus pasimirė daržininkui pati, o po kelių mėnesių apsirgo jis pats ir mirė, nespėjęs pasakyti vaikams jų gimimo istorijos. Vaikai palaidojo jį gailėdami kaip savo tikro tėvo. Paskui jie gyveno ten kartu ir gražiai sutiko.

Vieną kartą, kai princai buvo išjoję medžioti, užėjo kokia pakeleivinga sena moterėlė ir paprašė leisti vietos atkalbėti savo maldas. Perisada mielai sutiko, ir kai ta pabaigė melstis, išvedžiojo ją po savo namus ir daržą ir aprodė visas gražybes. Paskui viešniai atnešė pasistiprinti duonos, vaisių ir visokių gardumynų. Kai jos kiek perkando, princesė paklausė viešnios, kaip jai patinka šitų namų įtaisymas. Viešnia atsakė:

— Reikia pasakyti tiesą, kad namai ir daržas ištaisyti puikiai, viskas rodo jų gyventojų gerą skonį. Tik trūksta trijų daiktų, kad juos turėtumėt, šitie namai būtų gražiausias pasaulio kampelis.

Paklausta, kokie būtų tie daiktai, viešnia vėl atsakė:

—   O maloninga viešpačia, pirmas daiktas yra kalbantis paukštis, vadinamas tūkstančio istorijų lakštingala. Kai jis pradeda giedoti, suskrenda tūkstančiai paukščių iš visų pusių ir padeda traukti jo giesmes. Kitas daiktas yra giedantis medis, pajudinti vėjo jo lapai ima giedoti, tada rodosi, girdi daugybės giesmininkų gražiausius balsus. Trečias daiktas yra aukso šaltinis; jei jo vandens įvarvinsi bent vieną lašelį į kokį indą, tuojau tas indas prisipildys lig pačių kraštų, ir vanduo ims šokti į viršų lyg koks fontanas. Pradėjęs, tas vanduo visą laiką muš aukštyn, ir nei mažiausia dulkelė jo nenugaruos.

Princesė paklausė, kur tuos daiktus galėtum gauti. Viešnia tarė:

—   Prie Indijos sienos, už dvidešimt dienų kelio į rytus. Kas tenai keliaus, tegu atsikėlęs po dvidešimtos nakvynės paklausia pirmo patikto vyro, jis tą vietą pasakys.

Tarusi tuos žodžius, moteriškė palinkėjo princesei laimės ir nuėjo toliau savo keliu.

Pasilikusi viena, princesė ėmė galvoti apie tuos daiktus, ir kuo daugiau galvojo, tuo labiau troško jų gauti. Apsvarsčiusi, kaip sunku juos rasti, ji labai nusiminė. Sugrįžę iš medžioklės broliai rado ją nesmagią ir klausė, kas jai atsitikę. Ji papasakojo, ką girdėjo iš anos pakeleivingos moteriškės. Broliai šokosi tuojau vykti ir surasti jai tuos daiktus. Abudu ėmė ginčytis, katras pirmas turi leistis į kelionę. Vyresnysis princas Bamanas nusprendė pats pirmiau keliauti, seserį globoti paliko jaunesniajam broliui. Jis tuojau susiruošė į kelionę ir atsisveikino su pasilikusiais namie. Skirdamasis jis ištraukė mažą medžioklinį peilį ir padavė seseriai, sakydamas:

—    Imk tą peilį. Jei norėsi žinoti ką apie mano likimą, trauk jį iš makšties. Jei plienas žibės, kaip žiba dabar, tai žinok, kad aš gyvas ir sveikas. O jei ant jo pamatysi kraujo dėmę, tai aš būsiu jau miręs, tada pasimelsk už mane, kaip reikalauja mūsų papročiai.

Po tų griaudingų žodžių princas šoko ant arklio ir išjojo pro vartus. Dvidešimt dienų jis keliavo tiesiai į Indiją ir, pajojęs kiek po dvidešimtos nakvynės, pamatė seną baisų žmogų, sėdintį po medžiu prie apgriuvusios šiaudinės lūšnelės. Jis buvo labai senas, barzdos ir galvos plaukai buvo balti kaip sniegas, burna visai apžėlusi, rankų ir kojų nagai išaugę ilgumo kaip kokio laukinio paukščio. Vietoj drabužių buvo šlaunis susisupęs nendrių pyne. Princas Bamanas tuojau spėjo, kad čia sėdi dervišas, apie kurį sakė ta pakeleivinga moteris, ir be baimės priėjo prie jo. Jis gražiai pasveikino dervišą, o tas kažką taip neaiškiai atsakė, jog princas nesuprato nei vieno žodžio. Matydamas dervišą per ūsus negalint išsižioti ir ką aiškiai pasakyti, princas paėmė žirkles ir apkirpo plaukus aplink burną. Dervišas padėkojo už tą malonų patarnavimą ir klausė, kuo galėtų jam atsilyginti. Princas atsakė:

—     Šventasis žmogau, aš čia atkeliavau iš tolimo krašto rasti tris daiktus: kalbantį paukštį, giedantį medį ir aukso šaltinį. Žinau, kad jie netolimais čia turi būti, todėl prašyčiau parodyti kelią, kur jie yra.

Išgirdęs jo norą, dervišas nuliūdo ir patylėjęs atsakė:

—     Tiesa, jaunikaiti, žinau, kur tie daiktai yra. Bet kelias į ten yra labai sunkus ir pavojingas. Daugelis į tą pusę keliavo, bet niekas atgal negrįžo. Jok namo, jei tu nori būti gyvas!

Princas Bamanas nesvyruodamas atsakė:

—     Jokių priešų nebijau, kol turiu kalaviją prie šono!

O dervišas atsiliepė:

—     Priešai, kur pastos tau kelią, yra nematomi. Kaip gali gintis nuo

jų?

Bet princas nenorėjo nieko klausyti, vis labiau prašė parodyti jam tą kelią. Galop dervišas išėmė iš šalia jo gulėjusio maišelio kamuoliuką, padavė princui ir tarė:

—     Žinokis, kad taip nori! Sėsk ant arklio, mesk tą kamuoliuką prieš save ir sek iš paskos, kol jis riedės. Vieno kalno papėdėj jis sustos. Nusėsk nuo arklio, užmesk pavadį jam ant kaklo ir palik taip vieną, kol tu grįši. Tada drąsiai lipk į kalną tylėdamas, pakely iš abiejų šonų gulės krūvos juodų akmenų. Lipdamas staiga išgirsi baisiausius balsus iš visų pusių staugiant. Tu jų neišsigąsk ir saugokis, kad neatsigręžtum atgal. Bet jei pritruksi drąsos ir nors truputį žvilgterėsi atgal, beregint pavirsi į juodą akmenį. O jei laimingai pasieksi kalno viršūnę, ten rasi narvely kalbantį paukštį. Paklausk jo, jis tau parodys kelią į giedantį medį ir į aukso šaltinį.

Princas gražiai padėkojo dervišui už patarimą, mandagiai atsisveikino, šoko ant arklio ir numetė prieš save kamuoliuką. Kamuoliukas ėmė greitai riedėti tolyn, princas vos spėjo lėkti paskui jį. Pririedėjęs kalną, apie kurį sakė dervišas, kamuoliukas sustojo. Princas nušoko žemėn, pastatė arklį ir ėmė lipti aukštyn į kalną stačiu taku pro gulinčius juodus akmenis. Kiek palipus, pakilo baisus triukšmas ir rėkimas visokiais balsais. Bet princas, nieko nežiūrėdamas, lipo toliau. Triukšmas vis didėjo. Girdėti buvo klaikūs balsai: „Iš kur tas kvailys? Neleiskit jo. Stabdykit tą pusgalvį!" Kiti šaukė: „Pulkit tą pakvaišėlį ir padarykit jam galą!" Kas valandėlė triukšmas darėsi baisesnis, staugė, švilpė, ūžė kaip tikros perkūnijos metu. Ir dar pasiutusiais balsais šaukė: „Nenaudėlis! Vagis! Galvažudys!" Tie balsai vis artėjo prie jo. Pagaliau princas nebeišlaikė, kojos pradėjo drebėti, paimtas baimės užmiršo dervišo perspėjimą ir atsigręžęs žvilgtelėjo atgal. Ir tuojau jis pavirto į juodą akmenį, panašiai kaip daugelis kitų drąsuolių, ėjusių prieš jį tuo keliu.

Princesė Perisada gautą iš brolio medžioklinį peilį vis nešiojo su savim, nuolat išsitraukusi žiūrėjo ir visados rasdavo blizgant. Vieną vakarą tarė Parvis Perisadai:

—     Parodyk man peilį, kažin kaip sekasi mūsų broliui.

Ji padavė peilį broliui, tas ištraukė iš makšties, žiūri — nuo jo varva kraujo lašai! Abudu ėmė balsu raudoti, Perisada iš gailesčio plaukus nuo galvos draskė, kad dėl jos kaltės žuvęs brolis Bamanas. Bet Parvis tarė:

—     Dabar aš turiu keliauti ir suieškoti mūsų nelaimingą brolį.

Perisada su ašaromis maldavo nepalikti jos vienos. Bet princas Parvis

nieko neklausė, susitaisė į kelionę ir atsisveikino su verkiančia seseria. Prieš išvykdamas, jis padavė jai suvertų ant siūlo šimtą perlų ir tarė:

—     Kol tie perlai palaidi ir kiekvienas skyrium ant siūlo smukinėja, tai žinok, kad aš sveikas. Bet jei jie sulips, tada žinok, kad manęs jau nebėra gyvo.

Sulig tuo pasakymu jis iškeliavo, palikęs seserį namie vieną.

Princas Parvis nujojo tuo pačiu keliu kaip jo brolis. Po dvidešimtos nakvynės jis prijojo tą dervišą, pasiklausė kelio, kur rasti kalbantį paukštį, ir gavo tokį pat atsakymą, koks buvo duotas jo broliui. Dervišas dar pasakė, kad jo brolis pavirtęs į juodą akmenį, ir liepė grįžti namo. Bet Parvis paėmė kamuolį, numetė ir sekė paskui jį ligi kalno. Kai jis pradėjo lipti aukštyn, atsitiko viskas, kaip buvo jo broliui. Jis išgirdo tuos pačius balsus, tuos pačius bjaurius keiksmus. Įtūžęs griebė savo kalaviją ir atsigręžė atgal, norėdamas sukapoti jį apstojusias šmėklas. Bet vos grįžtelėjo, tuojau pats ir jo žirgas pavirto į akmenį.

Princesė Perisada kiauras dienas nepaleido iš rankų perlų ir džiaugėsi, kad jie lengvai tarp pirštų varstėsi. Bet tą pačią akimirką, kada Parvis pavirto į akmenį, perlai sulipo, ir nebegalėjai jų pasukti. Iš to suprato, kad žuvo ir jos brolis Parvis. Bet neilgai ji raudojo. Kitą rytą apsivilko vyriškais drabužiais, pasakė vergams, kad ji kokiais reikalais turinti išvykti iš namų, sėdo ant savo žirgo ir viena be palydovų patraukė tuo

keliu, kuriuo jojo jos broliai. Dvidešimtą dieną rado prie lūšnos dervišą, gražiai pasveikino, atsisėdo šalia jo ir ėmė klausti, kaip rasti kalbantį paukštį, giedantį medį ir aukso šaltinį. Dervišas iš balso suprato, kad ji mergaitė, ir visokiais būdais atkalbinėjo ją nuo to sumanymo. Jis nupasakojo visus tos kelionės baisumus ir kaip žuvo jos broliai, nepaklausę jo perspėjimų. Bet Perisada buvo užsispyrusi ir atsakė:

—      Nors aš esu moteris, bet užtektinai turiu drąsos įvykdyti savo norą. Kad lengviau pasiekčiau savo tikslą, aš užsikišiu ausis vata ir negirdėsiu šmėklų gąsdinimų.

—      Mano viešpačia,— atsiliepė dervišas,— matau, tu gali laimėti daiktus, kurių ieškai!

Sulig tais žodžiais jis išėmė iš maišelio kamuoliuką ir padavė princesei.

Perisada šoko ant žirgo ir, kaip buvo pamokyta, numetė kamuolį prieš save. Tas ėmė greitai riedėti, ir ji turėjo smarkiai raginti arklį, kad neatsiliktų. Kai kamuolys sustojo pakalnėj, ji nušoko nuo balno, užsikimšo ausis vata ir pradėjo drąsiai lipti į kalną. Vos palipo keletą žingsnių, pakilo iš visų pusių baisus riksmas, staugimas, gąsdinimas, bet Perisada negirdėjo jokio garso, nesidairydama drožė vis aukštyn, kol pasiekė kalno viršūnę ir ten pamatė narvelį, kur gražiai giedojo kalbantis paukštis.

Pamatęs princesę einant artyn, tas paukštis, nors buvo toks mažas, suriko garsiai piktu balsu:

—      Kraustykis atgal, tu išgama iš vėplų karalystės! Nedrįsk žengti nei vieno žingsnio arčiau!

Bet Perisada negirdėjo jo rėkimo, užlipo ant kalno viršūnės, paėmė narvelį ir tarė:

—      Galop aš turiu tave, dabar man neištrūksi!

Tada išsitraukė ji vatą iš ausų ir išgirdo paukštį šnekant maloniais žodžiais:

—     Narsioji viešpačia, užmiršk visokią baimę, toliau nieko pikto tau neatsitiks! Tik pasakyk savo norą, ir aš jį tuojau išpildysiu!

Labai nudžiugusi Perisada atsakė:

—     Daug daiktų aš noriu iš tavęs, pirmiausia pasakyk, kur galėčiau rasti aukso šaltinį.

Paukštis parodė vietą. Perisada pasisėmė pilną sidabrinį indą brangaus vandens. Paskui paklausė:

—      Dabar parodyk, kur auga giedantis medis.

Paukštis parodė kelią, ji rado medį, bet tas buvo labai didelis. Ji sugrįžo prie paukščio ir sako:

- Tą medį radau, bet toks aukštas ir drūtas, kas gali išrauti?

—    Nusilaužk tik vieną šakelę nuo to medžio,—atsakė paukštis,—ir pasodink savo darže. Ji tuojau prigis, iš jos išaugs toks pat didelis medis, kaip čia šitas.

Perisada nusilaužė šakelę ir labai džiaugėsi gavusi visus tuos tris daiktus, apie kuriuos sakė ta dievobaiminga moterėlė. Ji vėl sugrįžo prie paukščio ir tarė:

—    Dar trūksta mano laimei vieno daikto. Mano broliai guli aure ten pakely paversti į juodus akmenis. Pasakyk, kaip galima juos atgaivinti.

—    Tai labai lengva padaryti,— atsakė paukštis: — apšlakstyk tuos akmenis aukso šaltinio vandeniu iš savo indo, ir jie visi atgis, tavo broliai ir kiti.

Princesė pasiėmė visus laimėtus daiktus ir, leisdamasi nuo kalno, varvino ant juodų akmenų po vieną lašelį iš savo sidabrinio indo, ir tuoj visi atsigavo, žmonės ir arkliai. Tarp jų buvo ir jos broliai, tie ją tuojau pažino. Ji apkabino juos ir su ašaromis tarė:

—    Mieli broliukai, ką jūs čia veikiate?

—    Mes kietai miegojome,— jie atsakė.

—    Kol jūs miegojote, aš radau daiktus, kur jūs ieškojote, kalbantį paukštį, giedantį medį ir aukso vandenį. Su tuo vandeniu atgaivinau jus ir kitus aplink čia stovinčius. Jie buvo paversti į juodus akmenis.

Bamanas ir Parvis padėkojo seseriai už gyvybės sugrąžinimą, taip pat karštai dėkojo visi kiti už išvadavimą iš kerų galybės ir vienu balsu sakė:

—    Geroji viešpačia, kam nori vartok mūsų gyvybę, kurią mums dovanojai!

—     Gelbėdama brolius ir jus išgelbėjau,— atsiliepė Perisada.— Jūsų džiaugsmas geriausias man atpildas. Dabar kiekvienas laimingai keliaukit į savo tėvynę.

Palinkėjusi jiems viso gero, princesė su savo broliais grįžo tuo pačiu daiktu, kuriuo buvo atkeliavę. Grįždami norėjo padėkoti dervišui už jo gerus patarimus, bet rado jau nebegyvą prie savo lūšnos, ir jie nežinojo, ar jis mirė nuo senatvės, ar iš džiaugsmo, kad princesė gavo tuos tris daiktus, kuriuos saugoti jam buvo likimo pavesta. Atidavę paskutinę pagarbą šventajam vyrui, toliau jojo tiesiai į namus.

Sugrįžus namo, Perisada pakabino narvelį medyje ties savo langu. Tik paukštelis pradėjo giedoti, suskrido pulkai lakštingalų, vieversių, karvelių ir papūgų ir sutūpė aplink tarp šakų. Taip pat netoli savo langų pasodino šakelę nuo giedančio medžio, ta greitai išleido šaknis, prigijo ir netrukus užaugo didumo kaip tas medis, nuo kurio buvo nuskinta. Vėjo judinami, jo lapai skambėjo visokiais maloniausiais balsais. Toliau Perisada liepė iškalti iš balto marmuro didelę vazą, pastatė ją vidury daržo ir supylė parsineštą aukso vandenį. Tuoj vaza pasidarė sklidina tokio pat vandens, gal dvidešimties pėdų srovė kaip fontanas ėmė mušti aukštyn, bet nei vienas lašelis nekrito į šoną už vazos kraštų. Srovė mušė vis aukštyn be jokios pertraukos. Garsas apie tuos stebuklingus daiktus netrukus visur pasklido, žmonių būriai iš visų pusių ėmė plaukti jų žiūrėti. O tie trys karaliaus vaikai gyveno gražiai ir sutikdami kaip anksčiau.

Vieną kartą abudu princai išjojo medžioti. Atsitiko, kad ten medžiojo ir karalius Kosras. Nenorėdami jam užkliūti, princai apgręžė arklius namų link. Bet kaip tyčia ant vieno siauro tako užjojo karalius. Jie tuojau nušoko nuo arklių, priklaupė ir be kepurių atidavė valdovui garbę. Matydamas princų gražius drabužius ir puikius arklius, karalius palaikė juos vizirių palydovais ir liepė atsikelti. Bet jų skaistūs veidai krito jam į akį, ir jis paklausė, kas jie būtų tokie ir kur gyvena. Princas Bamanas atsakė:

—   O viešpatie, mūsų tėvas buvo karaliaus daržų prižiūrėtojas. Jis už miesto pastatė mums namus gyventi, kol mes paaugsim ir tiksim tarnauti tavo didybei.

Karaliui patiko tas atsakymas, ir jis tarė:

—   Matyti, jūs mėgstate medžioti. Parodykit savo vikrumą, raskit kokį žvėrį ir nudėkit mano akivaizdoj.

Abudu princai sušoko ant arklių ir nusekė paskui karalių į tankią girią. Ten princas Bamanas užklupo tigrą, o Parvis rado lokį. Abudu mikliai vartojo ietį, kiekvienas beregint patiesė savo užtiktą žvėrį ir paklojo prie karaliaus kojų. Toliau medžiojant Bamanas užmušė lokį, o Parvis tigrą, ir abu savo grobinį taip pat atnešė karaliui. Toliau karalius liepė jiems liautis, sakydamas juokais:

—    Šiandien gana! Tokie medžiokliai gali išžudyti visus mano miško žvėris! Dabar kviečiu jus drauge joti į mano pilį.

—      Kitą kartą,— atsiliepė princas Bamanas,—toks malonus pakvietimas bus mums didelė laimė. Šiandien gal tavo didybė dovanos, jei mes atsisakysim.

Paklaustas nustebusio karaliaus tokiu griežtu atsisakymu, Bamanas paaiškino:

—      Viešpatie, mes turime namie vieną seserį, be pasitarimo su ja mes nieko nedarome.

Karaliui labai patiko tokia vaikų tarpusavio meilė, ir jis tarė:

—      Tai pasiklauskit savo sesers patarimo, ir rytoj, kai susitiksime medžiodami, pasakysit man jos nuomonę.

Ir jis persiskyrė su princais.

Broliai apsakė princesei Perisadai, kas atsitiko medžioklėj, ir prašė jos patarimo. Perisada paklausė kalbančio paukščio, kaip broliai turi elgtis, o paukštis pasakė, kad jie darytų, ką karalius lieps, paskui iškeltų pokylį ir pakviestų karalių ateiti.

Rytojaus dieną abudu broliai vėl išjojo medžioti, vėl susitiko karalių ir pasakė, ką jiems patarė paukštis. Karalius mielai sutiko kitą dieną juos aplankyti, tik norėjo, kad tą dieną jie būtų jo pilies svečiais. Karalius jojo per miestą su abiem princais iš šalių, ir žmonės, žiūrėdami į tuos puikius raitelius, kalbėjosi tarp savęs:

—      Kad taip dievas duotų karaliui tokius gražius ir narsius princus kaip tie, kur joja iš abiejų jo šonų. Kad mūsų nelaimingai karalienei, kuri dabar vargsta kalėjime, būtų gimę sūnūs, jie būtų galėję būti to amžiaus kaip tie jaunikaičiai.

Kai raiteliai prijojo palocių, karalius nulipo nuo arklio ir nusivedė abu princus į savo kambarius. Ten jie susėdo prie visokiais valgiais apkrauto stalo. Iš kalbos karaliui pasirodė abu princai tokie išmintingi, jog jis tikrai gailėjosi, kad aukštybių viešpats nedavė jam tokių sūnų. Po malonios šnekos jis atsisveikino su svečiais, žadėdamas kitą dieną apsilankyti jų namuose.

Turėdama vaišinti karalių, kaip dera jo didybei, Perisada klausė paukščio, kokių valgių reiktų tokiam svečiui pataisyti. Paukštis atsakė:

—      Mano viešpačia, tu turi gudriausių virėjų. Liepk jiems privirti ir prikepti visokių gardumynų, bet svarbiausia, tegu pataiso perlų prikimštą žalią agurką.

Princesė labai stebėjosi ir klausė, ką reikštų toks keistas valgis. Antra, ji neturinti tiek perlų, kad ištektų bent vienam agurkui. Bet paukštis atsakė:

—      Klausyk manęs, ir bus gerai. O perlų, kiek tik reikia, rasi, pakasus po pirmutiniu medžiu iš dešinės pusės.

Pakasė ir rado po anuo medžiu dėžutę, pilną gražiausių perlų. Princesė padavė perlus savo virėjui ir liepė jais prikimšti žalią gražų agurką ir atnešti karaliui prie stalo. Virėjas padarė, kaip jis buvo lieptas. Laukiamo svečio garbei visi namai buvo puikiausiai išpuošti.

Kitą dieną karalius atvyko, princesė su broliais pasitikę jį gražiai pasveikino. Karaliui labai patiko princesės gražumas ir meilumas, prašė jos aprodyti visus savo namus ir daržą. Jis be galo stebėjosi aukso vandeniu ir giedančiu medžiu. Sau jis sakė: „Tikrai, ši vieta pilna paslapčių." Paskui princesė nuvedė karalių prie stalo, tarnai prinešė įvairiausių valgymų, visi susėdę gardžiai kando ir buvo smagūs.

Bet kai karaliui buvo paduotas perlais iškimštas agurkas, jis kraipė galvą, klausė princesės ir jos brolių:

—     Koks keistas valgymas? Ką reiškia tie perlai agurke?

Jie tylėjo, nežinodami, ką atsakyti. Bet vietoj jų atsiliepė paukštis ir tarė:

—     Karaliau, tu stebies, radęs perlus agurke? Bet kiek kartų keistesnis daiktas, kai tu nesistebėjai, išgirdęs, kad karalienė prieš dievo tvarką pagimdė šuniuką, kačiuką ir žiurkiuką!

—     Tavo tiesa,— kiek pagalvojęs, atsakė karalius.— Bet aš patikėjau, išgirdęs tai tvirtinant karalienės seseris.

—      O karaliau,— vėl tarė paukštis,— tos seserys iš piktumo ir pavydo visą laiką šmeižė karalienę. Prispirk, ir jos prisipažins. O dabar žinok, tie narsieji broliai ir ta gražuolė princesė yra tikri tavo vaikai, pagimdyti karalienės,— ir apsakė, kaip tie vaikai buvo išmesti į upę, kaip juos daržininkas išgelbėjo ir užaugino.

—     Mielas paukšteli,— atsakė karalius,— aš visai tikiu, kad taip yra. Kai aš išvydau tuos jaunikaičius, aš iš karto juos pamilau, lyg jie būtų savi vaikai.

Susigraudinęs tada jis apkabino princus ir jų seserį, tegalėdamas ištarti:

—     Jūs mano vaikai, o aš jūsų tėvas.

Neapsakytai nudžiugę jie puolė tėvui ant kaklo, o karalius jiems tarė:

—     Dabar aš turiu atsiskirti, bet rytoj vėl čia atvyksiu, kartu bus, tikiuosi, ir jūsų motina.

Su tais žodžiais jis atsisveikino ir išjojo namo. Pašauktos seserys pavydninkės viską pasisakė, karalius už bausmę liepė jas iš palociaus pro duris išvyti kiaulių šukuoti. Paskui karalius su visais savo palydovais nuvyko į kalėjimą pas karalienę, apkabinęs atsiprašė už padarytą jai neteisybę ir iškilmingai parvežė į savo palocių. Visi miesto gyventojai labai džiaugėsi, kad išėjo tiesa aikštėn. Sugrįžęs karalius apsakė apie seserų piktybes ir kaip su dangaus pagalba atsirado pražudyti vaikai. Paskui jis liepė karalienę aptaisyti gražiausiais drabužiais, nukeliavo karta į vaikų namus, parodė jai princus Bamaną ir Parvį ir princesę Perisadą ir tarė:

— Žiūrėk, čia tavo vaikai, tavo širdies kraujas. Apkabink juos su visa motiniška meile.

Puolė tada princai ir princesė motinai ant kaklo, vilgydami brangų jos veidą karštomis džiaugsmo ašaromis. Su didžiausia iškilme grįžo visi į karaliaus rūmus, paskui ten vienybėj ir didelėj meilėj ilgas jie gyveno dienas

5158 žodžiai (Skaitysite 29 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU