Šiaudas, žarija ir pupa

Viename sodžiuje gyveno sena vargana moterėlė, sukrapštė ji saujelę pupų – išsivirs valgyti. Užsikūrė ugnį ir, kad geriau degtų, pakišo šiaudų gniūžtę. Beriant pupas į puodą, viena netyčia ėmė ir nukrito ant žemės greta šiaudo; netrukus prie jų iš ugnies sprygtelėjo ir žarija. Šiaudas prabilo ir sako:

– Mielieji bičiuliai, iš kur jūs čia atsiradot? Žarija atsakė:

– Man pasisekė iššokti iš ugnies, jei ne, būčiau mirties neišvengusi – pavirtusi pelenais.

Pupa tarė:

– Man irgi pasisekė išnešti sveiką kailį, bet jeigu senė būtų mane įmetusi į puodą, būčiau be gailesčio suvirusi į košę, kaip ir mano draugės.

– O manęs ar geresnis laukė likimas? – tarė šiaudas. – Visus mano brolius senė pavertė ugnimi ir dūmais, šešias dešimtis pačiupo iš karto ir nugalabijo. Man nusišypsojo laimė – išsprūdau jai pro pirštus.

– Tai ką mes dabar darysim? – tarė žarija.

– Aš manau, – atsakė pupa, – jeigu jau mums taip pasisekė nuo mirties pabėgti, tai laikykimės drauge kaip geri bičiuliai ir, kad čia mūsų neištiktų nauja nelaimė, keliaukim visi kartu į kitą kraštą.

Pasiūlymas patiko kitiems dviem, ir visi drauge leidosi į kelionę. Kiek paėję, priėjo nedidelį upelį, o kad per jį nebuvo nei tilto, nei lieptelio, tai nežinojo, kaip persikelti į kitą krantą. Šiaudui atėjo į galvą gera mintis, ir jis tarė:

– Aš atsigulsiu skersai upelio, ir jūs manimi kaip tiltu pereisit į kitą pusę.

Taip ir padarė – šiaudas išsitiesė nuo vieno kranto iki kito, ir žarija, būdama iš prigimties karštuolė, narsiai užtipeno ant naujai nutiesto tilto. Bet kai priėjo upelio vidurį ir išgirdo apačioj šniokščiant vandenį, ją pagavo baimė; sustojo ir nedrįsta toliau nė žingsnio žengti. Tuo metu šiaudas užsidegė, perlūžo perpus ir įkrito upelin. Kartu su juo įgriuvo ir žarija, sušnypštė įpuolusi į vandenį ir išleido dvasią.

Pupa buvo atsargesnė, pasiliko ant kranto ir pamačiusi, kas atsitiko, pratrūko juoktis, taip juokėsi kvatojo, jog net pusiau perplyšo. Būtų iš juoko ir galą gavusi, laimė, paupy ilsėjosi siuvėjas, keliaujantis per žmones. Būdamas geros širdies, išsitraukė jis adatą su siūlu ir susiuvo pupą. Toji jam gražiai padėkojo, bet kad siuvo jis juodu siūlu, tai nuo to laiko visos pupos ir dabar turi juodą siūlę.

463 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

danutė 2014 m.
ir aš norėčiau pamatyti filmuką?
eivina 2014 m.
o kur filmukas ?

Tavo komentaras


MENIU