Sidabrinis šilingas

Kartą iš pinigų kalyklos išriedėjo blizgantis sidabrinis šilingas. Iš džiaugsmo, kad toks gražus, pašoko aukštyn, suskambėjo ir sušuko:

— Dabar aš keliausiu po platųjį pasaulį!

Ir tikrai jis pradėjo keliauti po platųjį pasaulį.

Glamžė jį su savo šiltomis rankutėmis vaikas, laikė suspaudęs su šaltais nagais šykštuolis, seni pagavę ilgai nenorėjo su juo skirtis, o jauni, tik pačiupę, tuojau leido į apyvartą tolyn. Šilingas buvo sidabro su nedidele vario priemaiša ir visus metus trankėsi po tą kraštą, kur buvo kaltas. Bet štai jis iškeliavo į užsienius. Buvo jis paskutinis to krašto pinigas, likęs savininko piniginėj, o savininkas net nežinojo, kad jį turi, tik kažkaip kartą netikėtai jį pamatė.

— Aure, turiu dar vieną šilingą! — tarė jis. — Tegu keliauja kartu su manim!

Ir keliautojas įmetė vėl į piniginę. Šilingas iš džiaugsmo pašoko ir suskambėjo.

Dabar jis gulėjo šalia svetimų savo draugų, tie atsirasdavo ir vėl išnykdavo, užleisdami vieni kitiems vietą, tik jis vienas visą laiką niekur nekėlė kojos, tuo jis skyrėsi nuo kitų.

Praėjo kelios savaitės, ir šilingas nukako labai toli, tik nežinojo kur. Jis girdėjo kitus kalbant, kad jie italų ar prancūzų, vienas gyrėsi, kad jie dabar esantys tokiam mieste, kitas — tokiam. Bet šilingas negalėjo sau įsivaizduoti tų miestų: nuolatos būdamas piniginėj, neregėsi pasaulio! Kartą šilingas pamatė, kad piniginė truputį prasižiojus, ir prislinko prie tos žioties, norėdamas bent su viena akimi pažvelgti į pasaulį. Bet už smalsumą buvo nubaustas: išslydo iš piniginės ir įkrito į kelnių kišenę. Vakare keliautojas piniginę ištraukė, o šilingas paliko kišenėj ir kartu su kitais drabužiais buvo išneštas į koridorių, ten jis iškrito ant grindų, bet niekas to nematė ir negirdėjo, kaip jis žvangtelėjo.

Rytą drabužius įnešė į kambarį, keliautojas apsivilko ir išvažiavo, o šilingas paliko. Paskui jį rado, pridėjo prie kitų trijų pinigėlių, kad vėl galėtų trintis tarp žmonių kaip seniau.

— Kaip malonu vėl grįžti į pasaulį, pažinti kitų tautų žmones ir jų papročius! — džiaugėsi šilingas.

— Kieno tas pinigas? — išgirdo ką sakant; — Čia ne mūsų pinigas! Jis netikras! Jis netikęs!

Čia, tiesą sakant, prasideda mūsų šilingo istorija, kurią paskui jis pats apsakė.

— „Netikras! Netikęs!" — girdėdamas tuos žodžius aš ėmiau drebėti, — pasakojo šilingas. — O aš žinojau, kad esu iš tikro sidabro, gerai nukaltas ir puikiai skambu. Čia turi būti koks apsirikimas, — pagalvojau. — Negalimas daiktas, kad niekus tokius kalbėtų apie mane! Bet iš tiesų jie kalbėjo apie mane. Jie mane vadino netikru. Jų nuomone, aš niekam netikau!

— Reikia jį įkišti kam patamsy! — sakė gavęs mane žmogus.

Taip jis ir padarė, o dienos šviesoj vėl ėmė mane visokiais žodžiais niekinti: „Netikras, netikęs! Greičiau reikia kur išleisti!" Ir aš drebėjau, kada kas, sumaišęs mane su savo krašto pinigais, kišo kitam, norėdamas apgauti.

„Koks aš nelaimingas! — galvojau. — Kokia man nauda iš to, kad aš tikro sidabro, gerai nukaltas ir gražiai skambu? Žmonių akyse esame tiek verti, kokiais jie mus laiko. Todėl koks baisus turi būti gyvenimas su negryna sąžine, padarius piktą darbą, jei aš, nieko nekaltas, tiek kenčiu, girdėdamas neteisingus priekaištus?"

Traukiamas iš kišenės, aš 'kaskart bijojau, kad tas, kuriam turėjo maine mokėti, pažiūrėjęs netėkštų manęs su paniekinimu ant stalo, lyg aš būčiau didžiausias melagis ir apgavikas.

Kartą patekau vargingai moterėlei, gavusiai mane už sunkų dienos darbą, ir ji niekur negalėjo manęs iškišti. Visi nuo manęs kratėsi, aš buvau tikra tos vargšės nelaimė.

— Nieko nepadarysi, reikia ką apgauti, — tarė kartą vargšė. — Aš tiek neturiu, kad galėčiau laikyti netikrą pinigą. Mėginsiu įduoti turtingam kepėjui, jis juk nepavargs. Bet vis dėlto negražus čia bus darbas!

„Dabar turėsiu apsunkinti tos vargšės sąžinę! — pagalvojau. — Argi aš būčiau tiek pasikeitęs paskutiniu laiku?"

Moterėlė nukiūtino pas turtingą kepėją. Tas gerai pasižino su pinigais, paėmęs į rankas, bloškė mane atgal vargšei, ir ji turėjo grįžti namo be duonos. Aš labai krimtausi, kad pasidariau toks nenaudėlis, nors jaunas būdamas turėjau didelį pasitikėjimą savo vertingumu. Aš buvau toks nuliūdęs, kaip gali būti nuliūdęs šilingas, kurio niekas nenori imti. Bet moterėlė parsinešė mane namo ir, apžiūrėjusi iš visų pusių geromis, meilingomis akimis, tarė:

— Nenoriu nieko apgaudinėti! Išgręšiu tau skylutę, tada visi matys, kad esi netikęs. O gal tu laimingas pinigas? Kartais gali duoti didžiausią laimę! Juk ta mintis man atėjo į galvą netikėtai! Pradursiu čia skylutę; įversiu siūlą ir užkabinsiu kaimynės vaikui ant kaklo — gal ateis kokia jam laimė!

Ir ji prabadė man skylutę. Žinoma, nėra malonus daiktas, kai tave bado, bet galima daug nukęsti, žinant, kad tai daroma su gerais norais. Pravėrė pro tą skylutę siūlą, ir aš buvau panašus į medalioną. Tada užkabino ant kaklo mažam vaikui. Vaikas juokėsi, bučiavo mane, ir aš visą naktį ilsėjausi ant šiltos, nekaltos kūdikio krūtinėlės.

Rytą vaiko motina apžiūrėjo mane, apvartė, ir aš tuojau supratau, kad ji ką sugalvojusi. Paėmusi žirkles, ji nukirpo siūlą.

— Laimingas pinigas! — tarė ji. — Tuoj pamatysime jo laimę!

Tada įmetė mane į actą, ir aš visas pažaliavau. Paskui gražiai užlipdė skylutę, kiek pašveitė ir pritemus išėjo pirkti loterijos bilieto.

Kaip man buvo sunku! Man rodėsi, kad tuoj lūšiu perpus. Jaučiau, kad mane vėl pavadins netikru ir atmes akyse tokios daugybės pinigų, papuoštų garbingais parašais ir paveikslais. Bet šį kartą išvengiau gėdos. Pirkėjų buvo prisirinkę labai daug, ir loterijos bilietų pardavėjas, ilgai negaišdamas, metė mane į kasą, o aš, krisdamas prie kitų pinigų, tik suskambėjau. Nežinau, ar už mane pirktas bilietas ką laimėjo, tik kitą dieną pastebėjo mano netikrumą ir vėl ėmė apgaudinėti žmones visokiais būdais. Toks bjaurus darbas tartum peilis raižė teisingą mano širdį!

Ilgai aš ėjau iš rankų į rankas, iš namų į namus, visur mane niekino, visur mane keikė. Niekas manim nepasitikėjo, o aš nepasitikėjau kitais ir net pačiu savim. Sunkūs buvo laikai!

Kartą atvyko koks keliautojas. Jam tuoj mane įkišo. Jis, nieko nemanydamas, palaikė mane vietos pinigu, bet, kai norėjo išleisti, aš vėl išgirdau:

— Niekam tikęs, netikras!

— Man davė kaip tikrą, aš nieko nežinojau! — teisinosi keliautojas.

Bet, kai geriau pažvelgė, jo veidais nušvito. Seniai niekas neberodė malonaus veido iš tų, kas mane laikė savo rankose. — Kas gi čia? — pratarė jis. — Juk čia pinigas mano krašto! Čia tikras, geras mano tėvynės šilingas! Jis pradurtas ir palaikytas netikru. Juokų darbas! Dabar tave vešiu namo!

Kaip aš džiaugiausi! Mane vadino geru, tikru šilingu ir žada grąžinti į tėvynę, kur mane visi pažįsta ir žino, kad esu nukaltas iš tikro sidabro, Iš džiaugsmo tik nešoko man kibirkštys! Bet kibirkštis duoti yra priešinga mano prigimimui, tai plieno, o ne sidabro ypatybė.

Aš buvau suvyniotas su baltu popierium, kad nesusimaišyčiau su kitais pinigais ir neprapulčiau. Tiktai per vieną šventę, kada pas keliautoją buvo susirinkę jo tautiečiai, aš buvau parodytas. Svečiai žiūrėjo į mane su pagarba ir gyrė. Kaip keista, kad galima sukelti kitų susidomėjimą, nepratarus nei žodžio!

O paskui sugrįžau į tėvynę. Pasibaigė mano vargai, sugrįžo džiaugsmo dienos. Juk aš iš tikro sidabro, gerai nukaltas, ir niekas nežiūri, kad pragręžtą turiu skylutę. Tai neturi reikšmės, jei esi tikras. Reikia tik kantrybės, o tiesa visados nugali, — pabaigė savo istoriją šilingas.

1526 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU