Šimtas zuikučių

Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.

Netoli karaliaus dvaro gyveno prastas žmogelis, kuris turėjo tris sūnus. Vyriausias ir gudriausias sūnus sako:

—      Aš eisiu karalaitės laimėti.

Beeidamas sutiko jis seną elgetą, bet nė labas rytas jam nesakė. Tas paklausė:

—      Kur taip skubinies, sūnau?

—      Kas tau rūpi! — suniurnėjo tas, tolyn eidamas.

—      Tavo žygis nepasiseks! — pasakė jam senis.

Taip ir nutiko: vyriausias ir gudriausias sūnus sugrįžo namo, nieko nelaimėjęs.

Dabar sakėsi eisiąs antras gudrusis sūnus ir tikrai karaliaus dukterį gausiąs. Bet ir jam taip sekėsi kaip pirmajam.

Trečiasis sūnus, paikiausias, kalbėjo:

—      Jei vyresnieji abu ėjo, ir aš nueisiu, gal man pasiseks.

—      Ko tu nori, kad gudrieji nieko nelaimėjo?!

Bet tas, nieko neklausydamas, išėjo pas karalių. Beeidamas vėl sutiko tą senąjį elgetą; kaip pridera, jam nusilenkė ir, kepurę nusiėmęs, palinkėjo labo ryto. Senukas padėkojęs ėmė klausinėti, kur einąs. Jauniausias jam visą savo širdį atvėrė, nieko nenutylėjo. Tada elgeta davė švilpynę, sakydamas:

—      Šiandien gausi šimtą zuikučių ganyti, tai tik pašvilpk, ir jie klausys.

Pas karalių nuėjus, pirmas jo žodis buvo:

—      Kur yra duktė? Norėčiau matyti, ar ji man patiks.

Ją pamatęs, sako:

—      Patinka! Dėl jos noriu tuos tris darbus atlikti.

Karalius tą dieną jam davė šimtą zuikučių ganyti. Kai išnešė juos į lauką ir paleido, į visas šalis tuoj išbėgiojo, po krūmus išlandžiojo, nei regėt neregėti. Paikasis sūnus jiems davė valią, tik paskui, visiems išlaksčius, norėjo pažiūrėti, ar jie švilpynės klausys. Pašvilpė, o zuikučiai kaip žaibas ir čia; suskaitęs nė vieno nepasigedo.

—      Tai vėl bėkit, pasiganykit, o kai reiks — sušvilpsiu! — prisakė visam šimtui.

Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė. O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę, kad vieną zuikutį iš to skaičiaus iškaulytų. Ta, apsirengus kaip sena boba, atslimpina pas jį ir klausia, ar negalėtų jai vieną vienintelį zuikį duoti: labai esąs jai reikalingas. Jis atsiliepė:

—      Nei pirktinai, nei dovanai tau duoti negaliu — ne mano.

O ta neatstoja, vis kaulija:

—      Vieną juk galėtum duoti!

Supratęs, kas per viena ta esanti, paikutis galiausiai pasakė duosiąs zuikutį, jei jį smagiai pabučiuosianti. Karalienė gynės gynės, bet matydama, kad kitaip nieko neišeina, šmakšt ir pabučiavo. Zuikutį į pintinėlę įlaminus, linksma nuėjo namo, nes manė paikutį apgavusi. Tas palaukė, kol ji visai arti namų jau buvo, ir, išsiėmęs švilpynę, sušvilpė. Kai tik sušvilpė, zuikutis dunkst į antvožą, drykt iš pintinėlės, dudulkt pas, savo poną. Karalienė paliko besidairanti — zuikio kaip nebūta!

Vakare paikutis su švilpyne sušaukė visą šimtą zuikučių, parginė namo ir atidavė karaliui.

Kitą dieną, eidamas į karaliaus dvarą, jis vėl sutiko senąjį elgetą. Tas jam davė tokią dūdą ir pasakė:

—      Šiandien gausi arklius ganyti. Kai tik šita dūda uždūduosi, visi arkliai subėgs.

Kaip tas sakė, taip ir buvo. Karalius tą dieną jam paskyrė šimtą arklių ganyti ir liepė vakare visus suvaryti į tvartą. Paleisti į lauką, arkliai bematant į visas šalis išlakstė — kas ten juos kur besuvaikys! Bet paikutis po valandos pabandė uždūduoti, ir tuoj visi subėgę jį apstojo.

Karalius vėl siuntė savo moteriškę arklio iškaulyti, bet ta nėjo: sakėsi arklio bijanti, pats geriau eitų. Tada karalius persirengė, kad jo nepažintų, demžė pas jaunąjį vyrą į lauką ir klausinėjo, ar neturįs arklio parduoti.

—      Parduoti neturiu,— atsakė šis.

Ar negalįs paskolinti?

—      Irgi ne.

Tai gal dovanotų?

—      Jei labai reikia, galėčiau vieną dovanoti, bet tik tada, kai savo asilui uodegą pakylėjęs palaikysi.

Karalius gudravo šiaip, gudravo taip — niekas negelbėjo, turėjo asilėliui uodegą pakylėti, šiaip nebūtų arklio gavęs. O kai gavo, linksmas ant jo užsisėdo ir parjojęs tvarte uždarė, galvodamas: „Šiandien jį tikrai apgavau, vieno arklio jis vakare neturės".

Bet jauniausias sūnus kai uždūdavo, arklys išgirdęs kaip šoko prieš duris, durys tik tvokst atsivėrė, ir karalius, į tą trenksmą prie lango pribėgęs, tik uodegos galelį tepamatė švytuojant. Vakare paikutis parginė visus arklius ir suvarė į tvartą.

Trečią dieną liepė karalius pilną maišą primeluoti, iki sakysiąs „užriškit". Paikutis, burną į maišą įkišęs, melavo ir svilino vis kaip drūtas, o maišas kaip tuščias, taip tuščias: melai juk ne pelai. Tada jis sumanė kitaip maišą pripildyti ir pradėjo teisybę kalbėti: kai jis zuikius ganęs, tai atėjusi karalienė pirkti, bet jis nedavęs, kol jo nepabučiavusi. Karalius iš to daug gardaus juoko turėjo. Bet dabar tas toliau pasakojo: kai arklius ganęs, tai pats karalius arklio atėjęs, bet jis nedavęs, kol anas asilo...

— Tik užriškit maišą, jau pilnas! — sušuko karalius, jam dar nebaigus kalbėti.

Taip paikutis ir laimėjo karalaitę.

1064 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU