Šimto zuikių piemuo

Kartą vienas bernaitis išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Ėjo ėjo keliu ir beeidamas išalko. Atsisėdo ant kelmo, išsiėmė duonos kampelį ir valgo. Tik kur buvęs nebuvęs, priėjo prie bernaičio senas senelis.

- Duok, sūneli, ir man duonutės.

Bernaitis tuojau perlaužė duoną per pusę ir padavė seneliui.

- Valgyk, - sako. - Duonutė saldesnė, kai su kitu pasidaliji.

Pavalgė abudu ir senelis ėmė jį klausinėti, kur eina.

- Einu laimės ieškoti, - atsakė bernaitis.

Nusišypsojo senelis ir padavėjam dūdelę.

- Eik šiuo keliu ir rasi bajoro dvarą. Pasisamdyk jam už piemenį ir ganyk, ką tik lieps. Kai dūdele užgrosi, visi gyvuliai tuojau atbėgs pas tave. O toliau gal ir savo laimę rasi.

Padėkojo už duoną ir nuklibikščiavo į girią.

Vakare bernaitis priėjo bajoro dvarą. Nieko nelaukdamas paprašė tarnų nuvesti pas šeimininką ir paprašė darbo.

Peržvelgė bajoras menkus jo drabužėlius, dulkėtas kojas, jauną veidą ir sako:

- Galiu priimti tave ganyti gyvulius. Bet jei praganysi nors vieną - gausi šimtą rykščių.

Jau labai mėgo bajoras rykštėmis kitus plakti, bet bernaitis to nežinojo ir sutiko.

Ryte nuvedė bajoras bernaitį prie užtvaro, pilno zuikių.

- Čia šimtas mano zuikelių, - sako. - Ganyk juos iki vakaro ir kad nei vieno nepraganytum. Nepamiršk, ką sutarėm.

- Kur jau aš užmiršiu, - atšovė bernaitis.

Išginė jis zuikius į laukus, o zuikiai kaip zuikiai: puolė į šonus ir išlakstė kas sau. Bet bernaitis visai neima į galvą. Vakare užgrojo dūdele ir visi zuikiai atbėgo priėjo. Suskaičiavo juos ir nuvedė į dvarą.

O bajoras jau laukia prie vartų su rykščių ryšeliu rankoje.

- Na, kiek zuikių praganei? - klausia šaipydamasis.

- Nei vieno! - atsakė bernaitis. - Suskaičiuokit.

Suskaičiavo zuikius bajoras ir nukabino nosį.

Tikrai visi.

Rytojaus dieną, kai tik bernaitis išginė zuikius, bajoras pasiuntė dukterį, kad išprašytų vieną zuikelį. Atėjo bajoraitė ir prašo. Pagalvojęs bernaitis sako: - Pabučiuok mane - tada duosiu. Bajoraitė ir šiaip, ir taip kraipėsi, bet vis tiek turėjo pabučiuoti bernaitį. Tada gavo zuikį ir parnešusi namo padavė tėvui. Apsidžiaugė bajoras, kad zuikių piemuo rykščių neišvengs. Bet tuo tarpu bernaitis užgrojo dūdele, zuikelis tik strykt ir nukūrė.

Labai supyko bajoras ant piemens. Kitą rytą pasiuntė savo žmoną išvilioti vieną zuikelį. Ką darys bajoro žmona, turi eiti. Kai paprašė zuikelio, bernaitis ir sako:

- Pašok man, tada duosiu. Nori nenori, turėjo šokti. Kai pašoko, bernaitis davėjai zuikelį. Grįžusi atidavė bajorui zuikį ir patenkinta nuėjo į rūmus. Tuo metu piemuo papūtė dūdelę. Zuikis tik strykt ir nušokavo prie kitų zuikių.

Mato bajoras, kad nieko gero nebus. Persirengė vargšu kaimiečiu ir pasikinkęs menką arklioką nuvažiavo prašyti zuikio.

- Pasigailėk neturtingo žmogaus, duok zuikį, - prašo.

Bernaitis pažino persirengusį bajorą ir sako:

- Gerai! Bet už tai turi pabučiuoti savo arklio nosį.

Bajoras ir šiaip, ir taip, bet turėjo pabučiuoti arklio nosį. Tik tada gavo zuikį.

Gavęs zuikį, įkišo jį į maišą ir važiuoja namo. Bet čia pasigirdo dūdelės balsas. Zuikis perplėšė maišą ir iššokęs iš vežimo nuskuodė prie kitų zuikių.

Mato bajoras, kad neapgaus bernaičio, ir sako: - Nereikia man daugiau piemens. Gali keliauti, kur nori.

- Gerai, - sutiko bernaitis. - Nereikia tai nereikia. Tiktai, pone, užmokėkit man už ganymą tūkstantį auksinių. Jei nesumokėsit, aš visiems papasakosiu, kad tavo duktė mane bučiavo, tavo žmona man šoko, o tu, pone, bučiavai nusususio arklio nosį.

Išsigando ponas išgirdęs tokią kalbą. Juk kiti bajorai plyš iš juoko, išgirdę bernaičio pasakojimus.

Sumokėjo tūkstantį auksinių ir daugiau nenorėjo samdyti zuikių piemens.

722 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU