Siuvėjas danguje

Atsitiko, kad vieną gražią dieną Viešpats Dievas panoro po dangaus sodą pasivaikščioti ir pasiėmė visus apaštalus ir šventuosius, liko prie dangaus vartų tik vienas šventas Petras. Dievas prisakė jam, kol grįš, nieko dangun neįleisti. Tad stovėjo Petras prie vartų ir sergėjo. Neilgai trukus girdi – kažkas beldžiasi. Petras paklausė, kas ten toks ir ko jam čia reikia.

– Aš esu varganas, bet doras siuvėjas, – atsakė plonas balselis, – prašom mane įleisti.

– Taip, taip, doras tu, – tarė Petras, – tavo dorumas kaip to vagies kartuvėse. Juk buvai ilgapirštis ir nugvelbdavai iš žmonių vieną kitą gelumbės skiautę. Neleisiu tavęs į dangų, Viešpats liepė, kol jo nėra, nieko čionai neįleisti.

– Nagi, būk gailestingas, – sušuko siuvėjas, – mažos skiautelės savaime nukrinta nuo stalo, argi čia vagystė? Neverta apie tai ir kalbėti. Žiūrėk, aš šlubuoju, kelionėje prisimušiau pūsles ant kojų, negi dabar apsisukęs grįšiu atgal. Įleisk mane, aš dirbsiu visus juodus darbus: nešiosiu vaikus, plausiu vystyklus, šveisiu ir mazgosiu suolus, kur jie žaidė, ir lopysiu jų suplyšusius drabužėlius.

Pasigailėjo Petras apšlubusio vargšo siuvėjo ir pravėrė mažytį plyšelį dangaus vartuose, kad tas išdžiūvėlis pratilpti galėtų. Liepė sėsti į kampą už durų ir sėdėti ten tyliai ir ramiai, kad Viešpats sugrįžęs nepastebėtų ir neužsirūstintų.

Siuvėjas paklausė, bet kai kartą šventas Petras išėjo pro duris, neiškentęs ėmė ir atsikėlė, pradėjo landžioti po visus dangaus pakampius ir visur kaišioti nosį. Galų gale pataikė į tokią vietą, kur stovėjo daug gražių ir brangių kėdžių, o jų vidury – krėslas, visas iš gryno aukso, blizgančiais brangakmeniais nusagstytas ir daug aukštesnis už kėdes, priešais tą krėslą buvo aukso pakojis padėtas. Tai buvo sostas, kuriame sėdėdavo Viešpats, kai būdavo namie, ir matydavo iš ten viską, kas dedasi žemėje.

Siuvėjas sustojo ir ilgokai žiūrėjo į tą krėslą, nes jis patiko jam labiau už visa kita. Galų gale neatsispyrė pagundai, palypėjo ir atsisėdo į sostą.

Ir staiga išvydo jis viską, kas dedasi žemėje. Pamatė ten vieną bjaurią senę, toji skalbė prie upelio žlugtą ir beskalbdama paėmė ir nukniaukė dvi marškas. Tai matydamas, siuvėjas taip supyko, kad stvėrė aukso pakojį ir sviedė jį per visą dangų į tą seną vagilę. O kad susigrąžinti iš žemės pakojo negalėjo, tai patyliukais nuslinko nuo sosto, atsisėdo į savo vietą prie durų ir sėdi sau lyg nieko nebuvę.

Sugrįžo Viešpats Dievas su dangaus palyda ir siuvėjo nepastebėjo, bet kai atsisėdo į savo sostą, žiūri – nebėra pakojo. Paklausė šventą Petrą, kurgi dingo pakojis, bet tas nežinojo. Tada Viešpats ėmė kamantinėti, ar tik nebus jis čia ko įsileidęs.

– Tai kad nežinau, rodos, nieko čia daugiau nebuvo, – atsakė Petras, – tik toks šlubas siuvėjas, jis ir dabar tebesėdi už durų.

Viešpats pasišaukė siuvėją ir paklausė, ar nepaėmė jis pakojo, o jeigu paėmė, tai kur padėjo.

– O Viešpatie, – džiugiai atsakė siuvėjas, – man pašoko pyktis, ir nutrenkiau jį žemėn – paleidau į vieną senę, pamatęs, kad ji skalbdama nukniaukė dvi marškas.

– Ak tu, nenaudėli, – tarė Viešpats, – jeigu aš taip teisčiau, kaip tu teisi, tai kas gi iš tavęs būtų belikę! Aš seniai nebeturėčiau nei kėdžių, nei suolų, nei krėslų, net puodšakių – viską būčiau išsvaidęs į nusidėjėlius. Nevalia tau likti danguje, nešdinkis atgal už vartų ir eik sau kur nori. Čia bausti galiu tik aš vienas, Viešpats.

Ir gavo Petras išprašyti siuvėją iš dangaus, o kad tas avėjo suplyšusiais batais, ir kojos buvo vienų pūslių, tai paėmė į ranką lazdą ir nuėjo į Palūkėkveilį, kur sėdi ir linksminasi dievobaimingi kareiviai.

767 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 16 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU