Skiepas ir laukine obelėlė

Sode, iš sėklos išdygus, užaugo obelėlė.

Tokia pat obelėlė augo darže, patvoryje.

— Su anąja tiek to: ne vietoje auga, — tarė sau šeimininkas, — sode laukinės obels neauginsiu.

Pasiėmė pjūklą, peilį, tam tikros dervos, skarulėlį ir nuėjo į sodą.

— Ką veiksi sode, tėveli? — klausia Marytė, jauniausioji dukrelė.

— Tavo obelėlę skiepysiu, kad gardžius obuolius vestų. Šiaip ves mažus, karčius, niekam netikusius.

— Parodyk, kaip skiepysi.

— Štai nupjausiu šitas tris šakeles, įskelsiu ir į plyšelius įstatysiu tos vyninės šakelių; tai ves vyninius obuolius — tu jus mėgsti.

— Neskiepyk, tėveli, nepjauk šakelių, geriau karčius obuolius valgysiu, — ėmė prašyti dukrelė: jai obelėlės pagailo.

Tėvas paaiškino, kad obelėlei nieko pikta nenutiks, kad skiepai prigis, ir augs sau medelis, kaip augęs.

Dukrelė nenoromis sutiko.

Praėjo ketveri metai. Skiepytoje obelėlėje užaugo keli dideli, gražūs obuoliai. Laukinė obelėlė buvo aplipusi smulkiais obuoliukais.

Kai obuoliai nunoko, tėvas sako:

— Eisiva, Maryte, obuolių paragauti.

Pirma nusivedė dukrelę prie laukinės obels. Marytė prakando obuolį, susiraukė ir nevalgė.

Nusiraškė obuolį nuo skiepo: gardus, tikras vyninis, kokius ji labai mėgo.

— Ar atsimeni, — paklausė tėvas, — kai skiepijova, ką tu tada sakei?

— Dar maža buvau, — teisinosi dukrelė, — nežinojau, kad neskiepyta obelis palieka laukine ir netikusius obuolius veda. Aną dieną skaičiau kalendoriuje, kad ir alksniui galima obels ar kriaušės šakelę įskiepyti; alksnis vedąs vaisius, tik jie esą labai aitrūs.

— Gali būti, — sutiko tėvas, — tik kam alksnis skiepyti, kad obelėlių ir kriaušelių taip lengva pasisėti.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU