Skiltuvas

Žingsniuoja vieškeliu kareivis: viens du! viens du! Ant pečių jam veršenikė, prie šono — kalavijas. Jis grįžta iš karo namo. Štai sutinka jis keliu seną raganą. Tokia bjauri, tokia sena ragana! Jos apatinė lūpa kabėjo lig pat krūtinės.

— Labą vakarą, kareivi!—tarė ji.— Koks gražus tavo kalavijas ir kokia didelė veršenikė! Puikus tu esi kareivis! Už tai galėtum gauti pinigų, kiek tik norėtum.

— Dėkui tau, raganėle! — atsakė kareivis.

— Aure didelis medis!—tarė ragana, rodydama į netoli stovintį medį.— Jis visas drevėtas. Lipk į medžio viršūnę, ten rasi skylę, per tą skylę galėsi nusileisti iki pat medžio šaknų. Aš aprišiu tave su virve, kad galėčiau ištraukti, kai tu man riktelėsi.

— Ką aš turiu daryti drevėje?—paklausė kareivis.

— Pasisemti pinigų!—atsakė ragana.— Atmink, kad, nusileidęs dreve žemyn iki pat medžio šaknų, tu pateksi į didelę salę. Ten bus neapsakytai šviesu: salėje dega daugiau kaip trys šimtai lempų. Ten pamatysi trejas duris ir galėsi jas atsidaryti: raktai bus įkišti duryse. Įėjęs į pirmutinį kambarį, pamatysi vidury, ant grindų, didelę dėžę, o ant jos šunį, jo akys bus didumo kaip puodelio dugnas. Bet tu jo nebijok! Aš tau duosiu savo mėlyną languotą prikyštę; tu ją patiesk ant grindų, paskui pribėk prie šunies, paguldyk jį ant prikyštės, atvožk dėžę ir pasiimk, kiek nori, pinigų. Čia tebus vienas varis. Jei norėsi sidabro, eik į antrą kambarį. Ten gulės šuva, jo akys bus didumo kaip malūno girnos. Jo taip pat nebijok, paguldyk ant mano prikyštės ir semk sidabrą. Bet jei tau tinka labiau auksas, tai ir jo galėsi gauti, ir dar tiek, kiek tik galėsi panešti; aukso reikės eiti. į trečią kambarį. Tiesa, tam šuniui, kur gulės ant aukso dėžės, akys bus kaip bokštai. Tai labai piktas bus šuva. Bet ir jo nėr ko tau bijoti. Pastatyk jį ant mano prikyštės, tada jis nieko tau nedarys, ir imk sau aukso, kiek tik norėsi.

— Tikrai nepaprastas daiktas!—tarė kareivis.— Bet ką aš turėsiu tau už tai duoti, ragana? Juk dykai tu nieko nedarysi!

— Kodėl ne?—atsakė ragana:—aš nei skatiko iš tavęs neimsiu. Tu tik turėsi iš ten man išnešti seną skiltuvą, užmirštą po medžiu mano senutės, kai ji ten buvo paskutinį kartą.

— Gerai, tai rišk man virvę!—-tarė kareivis.

— Štai ji,— atsakė ragana,— štai ir mano languota prikyštė.

Kareivis įlipo į medį, nusileido dreve žemyn ir atsidūrė, kaip buvo ragana sakiusi, didelėj salėj, kur degė šimtai lempų.

Jis atsidarė pirmutines duris. O! ten gulėjo šuva, jo akys buvo didumo kaip puodeliai: jis piktai pažiūrėjo į kareivį.

— Koks bjaurybė!—šis tarė, pastatė jį ant raganos prikyštės ir prisipylė kišenes varinių pinigų; paskui dėžę užvožė ir, paguldęs vėl ant jos šunį, įėjo į antrą kambarį. Ten gulėjo šuva, ir jo akys buvo kaip malūno girnos.

— Ko čia žiūri taip išvertęs akis!—tarė kareivis.— Žiūrėk, kad jos tau visai neiššoktų!— Ir paguldė šunį ant raganos prikyštės. Pamatęs dėžėje sidabrą, iškratė visą varį ir prisipylė kišenes ir veršenikę sidabrinių pinigų. Paskui jis įėjo į trečią kambarį. Čia jau tikrai baisu buvo! Gulinčio ten šunies akys buvo didumo kaip bokštai ir sukosi kaktoje kaip ratai.

— Labą vakarą,— tarė kareivis ir pakėlė kepurę: tokio šunies jis dar niekados nebuvo matęs! Bet paskui, gerai jį apžiūrėjęs, tarė sau: „gana!", nukėlė ji nuo dėžės ir atvožė ją. Viešpatie! kiek ten buvo aukso! Tokiais pinigais galėtum nupirkti visą miestą, visas cukrines lėles iš kepyklų, visus cino kareivėlius, visus įnagius ir žaislų arkliukus viso pasaulio. Bent lobis buvo! Beregint kareivis išvertė iš kišenių ir veršenikės visus sidabrinius pinigus ir vietoj jų prisisėmę gryno aukso. Jis taip prigrūdo visas kišenes, veršenikę, kepurę ir pušnis, jog vos begalėjo paeiti. Vienu metu jis liko baisiai turtingas! Šunį jis vėl paguldė ant dėžės, duris užtrenkė ir suriko iš drevės:

— Trauk į viršų, raganėle!

— O skiltuvą ar paėmei?—paklausė ragana.

— Kad jį perkūnas kur!—atsiliepė kareivis:—visai pamiršau.— Ir jis sugrįžo ir paėmė skiltuvą. Tada ragana ištraukė jį laukan, ir jis vėl atsidūrė ant to paties kelio. Jo kišenės, veršenikė, kepurė ir pušnys grūste buvo aukso prigrūstos.

— Kam tas skiltuvas tau reikalingas?—paklausė jos kareivis.

— Tai ne tavo darbas!—atsakė ragana.— Tau pinigai, man skiltuvas. Atiduok greičiau!

— Aure kaip!—tarė kareivis.— Tuojau sakyk, kam tas skiltuvas tau reikalingas, kitaip bematant nukirsiu galvą!

— Nesakysiu!—spyrėsi ragana.

Tada kareivis pagriebė kalaviją ir nukirto raganai galvą — galva kaip kopūstas nušoko žemėn. Paskui visą auksą susirišo į raganos prikyštę, susirišęs užsimetė jį ant pečių, skiltuvą įsidėjo į kišenę ir nudrožė tiesiai į miestą.

Miestas buvo puikus. Kareivis nuėjo į geriausią viešbutį, pasiėmė gražiausią kambarį ir pareikalavo gardžiausių valgių: juk dabar jis buvo turtingas, ir kišenė viską leido jam daryti. Tarnui, šveitusiam jo pušnis, pasirodė, tiesa, labai keista, kad tokio turtingo pono tokios nuplyšusios pušnys: kareivis dar nebuvo spėjęs naujų nusipirkti. Bet antrą dieną jis jau turėjo ir naujas pušnis, ir gražias drapanas. Dabar kareivis buvo didelis ponas, ir visi pasakojo jam apie miesto įstabiausius daiktus, apie karalių ir apie jo gražiąją dukterį.

— Kaip ją pamatyti?—klausė kareivis.

— Jos niekur negalima matyti,— sakė jam visi.— Ji gyvena didelėj vario pily, apstatytoj aukštais bokštais ir aptvertoj didelėmis sienomis. Ją telanko vienas karalius, nes jai pasakyta, kad ji ištekėsianti už prasto kareivio, o to karalius ir girdėti nenori.

„Norėčiau ją pamatyti",— galvojo kareivis, bet apie leidimo gavimą ir svajoti nebuvo ko.

Tas kareivis ėmė linksmai gyventi: nuolat ėjo į teatrus, dažnai vaikščiojo po karaliaus sodą ir dalino pinigus neturtėliams. Iš jo pusės tas buvo labai gerai — jis pats iš prityrimo žinojo, kaip sunku gyventi žmogui, neturinčiam kišenėj nei skatiko. Dabar jis buvo tikras didžturtis, dėvėjo gražiais drabužiais ir turėjo daugybę draugų, o tie jį visur ir nuolat gyrė, sakydami, kad jis esantis puikus vyras ir dailus jaunikaitis. Tie pagyrimai kareiviui labai tiko. Bet kaip jis kas dieną leido nemaža pinigų, o daugiau niekur neuždirbo, tai galų gale jis paliko tik su dviem sidabro pinigėliais kišenėje. Jis turėjo išeiti iš puikaus viešbučio, kur iki šiol gyveno, ir persikraustyti į mažą kambarėlį palėpėje, turėjo pats valytis ir lopytis pušnis. Visi jo draugai išlakstė, ir niekas daugiau nebelankė — kas galėjo taip aukštai pas jį laipioti?

Buvo tamsus vakaras, o kareivis neturėjo kuo žvakės nusipirkti. Tada jis atsiminė, kad kartu su skiltuvu pasiėmęs iš drevės, kur jį buvo įleidusi ragana, ir gabalėlį kempinės. Jis susiieškojo skiltuvą, bet vos skėlė juo į titnagą, ir šoko ugnis, durys atsivėrė, ir įbėgo šuva su akimis didumo kaip puodeliai.

— Ką liepsi padaryti?—paklausė jis.

— Ką aš matau?— sušuko kareivis: — mano skiltuvas tikrus stebuklus daro! Dabar galiu turėti, ko tik noriu! Gauk man kiek pinigų! — tarė jis šuniui.

Bematant šuva kažkur dingo ir netrukus vėl sugrįžo, nešdamas dantyse didelį kapšą pinigų.

Dabar kareivis žinojo, kokį stebuklingą jis gavo skiltuvą. Skelsi kartą — atbėgs šuva, gulėjęs ant vario pinigų dėžės, skelsi du kartus — atbėgs šuva su sidabro pinigais, skelsi tris kartus — atbėgs auksą saugojęs šuva. Dabar jis vėl persikraustė į gražų butą, apsivilko naujus, puikius drabužius, draugai vėl ėmė jį pažinti ir visiems girti jo gerumus.

Taip vieną sykį atėjo jam į galvą:

— Tačiau keistoka, kad negalima pamatyti karalaitės. Visi sako, kad ji didžiai graži; bet kam jai gražumas, jei ji turi sėdėti didelėj vario pily su daugybe bokštų!.. Argi nepavyktų man jos pamatyti?.. Kame mano skiltuvas?..

Ir skėlė jis į titnagą. Tik šoko ugnis, ir stovi jam šuva su akimis kaip puodeliai.

— Dabar, tiesa, pats vidurnaktis,— tarė kareivis,— bet aš norėčiau pamatyti karalaitę nors neilgai.

Šuva tuojau švilpt pro duris ir beregint sugrįžo su karalaite, ta gulėjo jam ant nugaros ir miegojo. Ji buvo tokia graži, jog kiekvienas galėjo pažinti, kad ji tikra karalaitė. Kareivis neiškentė ir pabučiavo ją — jis buvo tikras karys.

Paskui šuva parnešė karalaitę vėl namo. Ryto metą, karaliui ir karalienei susėdus pusryčiauti, karalaitė papasakojo jiems, kad praėjusią naktį ji sapnavusi nuostabų sapną apie šunį ir kareivį: kad ji jojusi ant šunies ir kareivis ją pabučiavęs.

— Tai bent istorija!—tarė karalienė.

Kitą jau naktį vienai senai karaliaus rūmų damai buvo liepta karalaitę saugoti, kad galima būtų sužinoti, ar čia tikrai buvęs sapnas arba kitas koks daiktas.

Kareivis vėl įsigeidė pamatyti karalaitę, šuva vėl nubėgo pas ją nakčia ir paėmęs išdūmė su ja iš pilies. Bet ta rūmų dama taip pat ne žioplė buvo: ji šoko vytis ir nubėgo taip pat greitai paskui jį. Pamačiusi, kad šuva įlėkė į vienų didelių namų duris, ji tarė sau: „Dabar aš žinau vietą!" ir užrašė ant durų su kreida didelį kryžių. Paskui ji sugrįžo namo ir atsigulė; šuva karalaitę vėl parnešė į pilį. Bet, pastebėjęs kryžių ant durų, kur gyveno kareivis, jis paėmė kreidos kąsnelį ir prirašė kryžių ant visų miesto durų. Tas buvo labai gudriai sugalvota, nes dabar karaliaus rūmų dama nebegalėjo rasti jos pažymėtų namų.

Anksti rytą karalius, karalienė, ta dama ir visi karininkai išėjo žiūrėti, kur karalaitės naktį būta.

— Čia!— tarė karalius, pamatęs pirmąsias kryžium paženklintas duris.

— Ne, čia!— atsakė karalienė, pastebėjusi antrąsias duris su tokiu pat kryžium.

— Šit dar vienas kryžius! Aure ten dar kitas!—šaukė visi. Kur tik pažvelgs, visur ant durų kryžiai. Tuomet jie pamatė, kad iš jų ieškojimo nieko nebus.

Bet karalienė buvo labai išmintinga moteriškė, išmanė truputį daugiau, negu važinėtis su karieta. Ji pasiėmė savo dideles aukso žirkles, atkirpo šilko skiautelę ir pasiuvo dailų maišiuką, tą pripylė smulkiausių grikių kruopų ir prisegė karalaitei prie nugaros. Paskui pradūrė maišiukui skylelę, kad byrėtų kruopos visu keliu, kur karalaitę neš.

Naktį šuva vėl atkako, užsidėjo karalaitę sau ant nugaros ir nulėkė pas kareivį, o tas be galo pamilo karalaitę ir labai norėjo ją vesti.

Šuva ir nepastebėjo, kad visas kelias nuo pilies lig pat kareivio buto pribyrėjo kruopų. Tokiu būdu, kitą dieną karalius ir karalienė galėjo sužinoti, kur jų dukters būta. Tada jie liepė kareivį suimti ir įmesti į kalėjimą.

Ten jis ir sėdėjo. O, kaip ten buvo tamsu ir ilgu! Jam dar sakė: „Rytoj tave kars!" Nelabai malonu buvo girdėti panašius dalykus! O skiltuvą jis buvo viešbuty pamiršęs.

Kitą rytą jis išvydo pro savo geležimis apkaltą langelį žmonių minias traukiant iš miesto prie kartuvių. Jis girdėjo mušant būgną, matė susirinkusius kareivius. Visi gyventojai buvo išėję iš savo namų; jų tarpe buvo ir vienas kurpiaus mokinys su prikyšte ir klumpėmis. Jis taip skubindamasis bėgo, jog viena klumpė jam nusmuko nuo kojos ir susidavė stačiai į tą sieną, už kurios sėdėjo kareivis ir žiūrėjo pro lango geležinius virbalus.

— Ei tu, klausyk! Kur taip galvą trūksti?—suriko jam kareivis.—-Juk be manęs nieko nebus. Geriau nubėk į mano butą ir atnešk iš ten man skiltuvą, tai gausi keturis šilingus. Tik bėk, kiek gali!

Berniokas, žinoma, labai norėjo gauti keturis šilingus, nelaukdamas nubėgo, atnešė kareiviui skiltuvą ir... bet mes netrukus pamatysime, kas toliau buvo.

Už miesto buvo pastatytos didelės kartuvės. Aplinkui stovėjo kareiviai ir šimtai tūkstančių žmonių. Karalius su karaliene sėdėjo puikiame soste, o priešais jų — teisėjai ir visa karaliaus taryba.

Kareivis jau stovėjo ant viršutinės laiptų pakopos; bet kada jau norėjo jam nerti kilpą ant kaklo, jis tarė, kad paskutinis nekaltas nuteistojo noras visados esti išklausomas, ir prašė leidimo išrūkyti vieną pypkę — juk tai paskutinė pypkė, kurią jis savo gyvenime rūkys.

Karalius, žinoma, jo prašymo neatmetė. Tada kareivis išsiėmė savo skiltuvą ir pradėjo skelti: viens — du — trys. Beregint atbėgo visi trys šunys: vieno akys kaip puodeliai, antro — kaip girnos ir trečio — kaip bokštai.

— Gelbėkite mane nuo kartuvių!—sušuko kareivis.

Šunys šoko ant teisėjų ir patarėjų, griebė vienus už kojų, kitus už nosies ir bloškė taip aukštai į orą, jog tie, krisdami žemyn, visai susikūlė.

— Nenoriu!—tarė karalius. Bet visų didžiausias šuva sučiupo jį ir karalienę ir nutėškė nuo sosto. Išsigando kareiviai ir žmonių minios ir išsigandę ėmė šaukti:

— Gerasis kareivi! Imk karalaitę ir būk mūsų karalium!

Po to kareivį įsodino į karaliaus karietą. Šunys bėgo priešais ir šaukė „ura", vaikai pirštais švilpė, o kariuomenė jam garbę davė.

Karalaitė išėjo iš vario pilies ir liko karalienė. Tas, tiesą pasakius, jai labai malonu buvo. Vestuves kėlė visą savaitę. Šunys tupėjo už stalo ir vartė dideles akis.

2610 žodžiai (Skaitysite 15 min.)
  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU