Skraidanti skrynia

Gyveno kartą toks turtingas pirklys, kad galėjo sidabriniais pinigais išgrįsti visą gatvę ir dar kokį skersgatvį, bet jis to nedarė, savo pinigus kitaip vartojo: išdavęs šilingą, gaudavo dolerį. Štai koks buvo tas pirklys! Tačiau galop mirė.

Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi: kasdien ėjo į maskaradą, laidė iš banknotų sulipdytus aitvarus, kirto vandenyje gūžes ne akmenėliais, o auksiniais. Taip gyvendamas, greit prašvilpė pinigus, ir iš viso tėvo palikimo beturėjo keturis šilingus, seną rytšvarkį ir porą šlepečių. Visi bičiuliai nebenorėjo jo daugiau pažinti, vengė su juo eiti gatve. Tik vienas iš jų, kur turėjo gerą širdį, atsiuntė jam seną skrynią ir pasakė: „Galėsi į ją sudėti savo daiktus!" Gražiai buvo pasakyta, bet jis nebeturėjo jokių daiktų, tai pats į ją įlindo.

O skrynia buvo nepaprasta: reikėjo tik pamygti spyną, ir ji kilo į orą. Tas pirklio sūnus pamygo, ir skrynia ūžt tuoj išlėkė pro kaminą lig debesių. Skrynia taip smarkiai lėkė, net jos dugnas ėmė braškėti, ir jis labai bijojo, kad ji į kąsnelius nesubyrėtų, tada jam reiktų baisiai aukštai šokti. Dieve gelbėk kiekvieną nuo tokio šokimo!

Taip jis atlėkė į turkų žemę. Skrynią paslėpė miške po sausais lapais, o pats nuvyko į miestą. Čia nebuvo ko gėdintis: visi turkai vaikščiojo su rytšvarkiais ir šlepetėmis. Netrukus gatvėj sutiko auklę su vaiku ir paklausė jos:

— Prašom pasakyti, moterėle, kas gyvena tuose dideliuose rūmuose miesto pakraštyje? Tuose, kur langai taip aukštai nuo žemės?

— Ten gyvena karaliaus duktė, — atsakė auklė. — Jai išpranašauta, kad ją padarys nelaimingą jos jaunikis, todėl niekas su ja negali dabar kitaip kalbėti, tik prie karaliaus ir karalienės akių.

— Dėkui!—tarė pirklio sūnus. Paskui sugrįžo į mišką, paėmė savo skrynią, atskrido ant rūmų stogo ir įlindo pro langą pas karalaitę.

Karalaitė miegojo ant kanapos ir buvo tokia graži, jog pirklio sūnus neiškentęs pabučiavo ją. Ta atbudo ir, pamačiusi nepažįstamą, labai persigando. Jis pasisakė esantis turkų dievas ir atkakęs pas ją iš dangaus! Tai jai patiko.

Jie susėdo šalimais, ir jis jai pradėjo sakyti pasakas: sakė, kad jos akys esančios du gražūs, tamsūs ežerai, o po juos plaukančios mintys lyg baltos nėrovės; kad jos kakta panaši į ledų kalną su gražiausiomis apylinkėmis. Dar pasakojo apie gužus, nešančius žmonėms mažus gražius vaikelius.

Taip, tai gražios buvo pasakos! Paskui jis paprašė karalaitės rankos, ir ta tuojau sutiko.

— Tik prašom čia ateiti šeštadienį! — pasakė ji.—Tuo laiku ateina pas mane arbatos gerti karalius su karaliene! Jie labai džiaugsis, kad teku už turkų dievo, tik prašom jiems pasakyti labai gražią pasaką. Mano tėvai labai mėgsta pasakas: motinai labiau tinka rimtos ir pamokomos, o tėvui — linksmos, kad galėtų pasijuokti.

— Gerai!—atsakė. — Vietoj dovanų atnešiu pasaką!

Ir jie atsisveikino. O karalaitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, tie jam labai pravertė.

Nulėkė į miestą, nusipirko naują rytšvarkį, paskui atsisėdo miške ir ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką lig šeštadienio, o reikia žinoti, kad pasakų dėjimas nėra toks lengvas daiktas.

Kol sudėjo, atėjo ir šeštadienis. Karalius su karaliene ir visas kiemas laukė su arbata pas karalaitę. Jį priėmė labai gražiai.

— Ar nepasakytum mums pasakos? — paklausė karalienė. — Tik kad būtų rimta ir pamokoma.

— Ir kad galėtum pasijuokti! — pridėjo karalius.

— Gerai,— atsakė pirklio sūnus. — Prašom klausyti!

Ir pradėjo sakyti:

— Buvo kartą dėžutė degtukų, tie degtukai labai didžiavosi savo kilme. Jie buvo atsiradę iš senos pušies, didžiausio ir garbingiausio medžio visoje girioje. Dabar degtukai gulėjo ant lentynos tarp titnago ir puodo ir pasakojo jiems apie savo jaunystę. Jie sakė:

— Puikiai mes gyvenom, kada tebebuvom žalios šakos. Rytą vakarą mes gėrėme perlų arbatą, vadinas, rasą; jei saulė švietė, mes kiaurą dieną maudėmės jos spinduliuose ir klausėmės paukščių pasakų. Mes gerai žinome, kad esame iš turtingos giminės; lapuočiai medžiai esti apsivilkę tik vasarą, o mes turim iš ko nešioti žalius drabužius ne tik vasarą, bet ir žiemą. Viskas buvo gerai, tik štai atėjo kartą kirtėjai ir sugriovė tą gražų gyvenimą. Mūsų šeima iškriko po visus kraštus. Aukštoji pušis tapo svarbiausiu vieno gražaus laivo stiebu ir galėjo apkeliauti visą pasaulį, jei būtų panorėjusi; jos šakos išsiskirstė kur kaip pakliuvo, o mums teko nešti šviesą tamsiai miniai. Matote: kaip mes, būdami tokios aukštos giminės, dabar atsidūrėme šioj virtuvėj.

— Mano likimas visai kitoks! — tarė puodas, gulėjęs šalia degtukų. — Nuo tos dienos, kada gimiau, mane nuolat šveičia ir kaičia ant ugnies. Aš nesu koks pliuškis, ir turiu pasakyti, kad šiuose namuose pirma vieta priklauso man. Vienintelė mano pramoga — po pietų išmazgotam ir nušveistam stovėti savo vietoj ir rimtai šnekėtis su savo bičiuliais. Mes paprastai nekeliam kojos už durų, tik kibiras kartais nukeliauja į kiemą. Naujienas mes sužinome iš pintinės, ta dažnai eina į turgų. Bet ji perdaug piktai kalba apie valdžią ir tautą. Andai vienas senas puodas, pasiklausęs jos kalbos, baisiai išsigando, iš baimės krito nuo lentynos ir subyrėjo į kąsnelius! Tikrai, ji visai nevaldo savo liežuvio!

— Gana plepėti!—susuko skiltuvas, skėlė į titnagą, ir pasipylė šokusios kibirkštys. — Toj vietoj pažaiskime!

— Ne, geriau būtų pašnekėti, kas iš mūsų kilmingesnis! — atsiliepė degtukai.

— Aš nemėgstu kalbėti apie save!—prabilo lėkštė. — Imkime sakyti kokias istorijas. Pradėsiu aš ir papasakosiu iš savo gyvenimo vieną atsitikimą, suprantamą kiekvienam, ir tai bus maloniausias daiktas. Vadinasi: ant Baltijos jūros kranto, Danijos skroblų pavėsyje..

— Puiki pradžia!—atsiliepė molinis dubuo. — Ta istorija turi mums visiems patikti!

— Tikrai, vienoj jaukioj šeimoj praleidau savo jaunystę, — pasakojo toliau lėkštė. — Ten kasdien šluostė baldus, mazgojo grindis ir kas dvi savaitės kabino švarias langų uždangas.

— Kaip įdomiai pasakoja! — pagyrė šluota. — Tuojau matyti, kad pasakoja moteriškas, toks nuo tų žodžių dvelkia švarumas!

- Tiesa, tiesa! — pritarė kibiras ir iš džiaugsmo aukštyn pašoko, net vanduo jam žemėn išsiliejo.

O lėkštė toliau vis varė savo apsakymą, ir jo pabaiga buvo tokia pat graži, kaip ir pradžia.

Puodai barškėjo iš džiaugsmo, o šluota ištraukė iš smėlio dėžės žalių petražolių ir apvainikavo lėkštę. Ji žinojo, kad kiti dėl to pyks, bet pati galvojo: „Jei aš šiandien ją vainikuoju, tai rytoj ji mane apvainikuos!"

— O dabar pašokim!—tarė pagaikštis, ir jis ėmė šokti taip aukštai keldamas kojas, jog senas stovinčio kampe krėslo apvalkalas iš juoko perplyšo!

— O mane dabar ar apvainikuos? — paklausė pagaikštis. Ir jis buvo apvainikuotas.

„Neregėtas tamsumas!" — galvojo degtukai.

Atėjo eilė imbrikui, jis turėjo ką pagiedoti. Bet jis atsisakinėjo, teisindamasis tuo, kad ataušęs, o giedoti tegalintis tik tada, kada verda. Aišku, kad čia buvo tik didžiavimasis, jis nenorėjo kitaip giedoti, tik stovėdamas ant ponų stalo.

Ant lango gulėjo sena žąsies plunksna, su ja rašė tarnaitė. Ji neturėjo nieko ypatingo, jei bent tą, kad ją per giliai dažė į rašalą, bet ji ir tuo didžiavosi.

— Jei imbrikas nenori giedoti, tai ir nereikia! — pasakė plunksna.— Už lango kaba narvelis su lakštingala — tegu ji pagieda! Tiesa, ji nesimokė giedoti, bet šiam kartui pakaks!

— Argi padoru būtų klausytis giedant kokį svetimą paukštį? — prabilo varinis katiliukas, virtuvės giesmininkas ir imbriko pusbrolis. —- Ar čia būtų patriotiškas daiktas? Tegu tą klausimą išsprendžia pintinė!

— Mane tik pyktis ima! — atsakė pintinė. — Kaipgi nebus pikta, kad mes taip negudriai leidžiame vakarą? Ar ne geriau būtų padarius tvarką namuose? Tada kiekvienas žinotų savo vietą, o aš viską tvarkyčiau. Tai būtų visai kitas reikalas!

— Gerai, sutinkame! — suūžė visi.

Tuo metu atsidarė durys, įėjo tarnaitė, ir visi nurimo, bet kiekvienas galvojo, kad jis gudresnis už kitus ir viską geriau mokėtų padaryti.

— Tegu tik man paveda, matysit, koks linksmas išeis vakaras! — sakė sau kiekvienas iš jų.

Tarnaitė paėmė degtukus ir ėmė braukti. Viešpatie mano, kaip jie spragsėjo, šokant liepsnai!

— Dabar visi mato, kad čia mes svarbiausi! —didžiavosi degtukai.— Kiek šviesos, kiek žibėjimo iš mūsų!

Tik beregint jie užgeso.

— Puiki pasaka! —sušuko karalienė. — Rodosi, kartu esu buvusi virtuvėj su degtukais! Imk mūsų dukterį!

— Tikrai! — patvirtino karalius.—Vestuves atšoksit pirmadienį!

Karalius ir karalienė jam sakė „tu", kaip artimam savo žmogui.

Tą vakarą prieš vestuves miestas buvo gražiai apšviestas. Gatvėse žmonėms buvo mėtomi riestainiai ir meduoliai, vaikai pasistiebdami gaudė tuos gardėsius, rėkė ir, susikišę pirštus į burną, švilpė. Neregėtai buvo gražu!

„Ir aš turiu parodyti ką gražaus!" — pagalvojo pirklio sūnus.

Ir jis prisipirko raketų, fejerverkų, dirbtinės ugnies, susidėjo viską i skrynią ir iškilo į orą. Kylant aukštyn, buvo girdėti baisus ūžesys ir šnypštimas.

Turkai iš džiaugsmo šokinėjo, net šlepetės lėkė jiems per galvas. Nieko panašaus jie lig šiol nebuvo matę! Dabar visi suprato, kad karalaitę veda pats turkų dievaitis.

Sugrįžęs į mišką, pirklio sūnus pagalvojo: „Reikia keliauti į miestą ir paklausyti, ką kalba apie mane."

Ko ten žmonės nekalbėjo! Kiekvienas paklaustas pasakojo saviškai, bet visi vienu balsu tvirtino, kad buvę baisiai gražu.

— Savo paties akimis mačiau turkų dievaitį! —sakė vienas. —Jo akys žibėjo kaip žvaigždės, o barzda — tartum jūros puta!

— Jis lėkė su ugnies apsiaustu! — pasakojo kitas. — O iš to apsiausto raukšlių žiūrėjo gražūs maži angeliukai!

Taip, gražių istorijų prisiklausė pirklio sūnus. O kitą dieną turėjo būti vestuvės.

Sugrįžo jis vėl į mišką, norėdamas su savo skrynia tuoj atgal švilpti. Apsidairė, žiūri, kad skrynios nebėra! Kur ji dingo? Skrynia sudegė! Buvo užkritus fejerverko ugnies kibirkštis, ir iš jos paliko vieni pelenai. Tokiu būdu pirklio sūnus nebegalėjo nuskristi pas savo nuotaką.

O nuotaka stovėjo visą dieną ant stogo ir laukė. Gal ji tebelaukia dar lig šios dienos, o pirklio sūnus keliauja po pasaulį ir sako pasakas, tik jau ne tokias linksmas, kaip ta apie degtukus.

2040 žodžiai (Skaitysite 11 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU